Matelio norėjimai...
Niekam įdomus blog'as
Gruzinija 2017
    (2017-02-13 22:02:09)

VARTODAMI ALKOHOLĮ RIZIKUOJATE SAVO SVEIKATA, ŠEIMOS IR VISUOMENĖS GEROVE.

Oi kaip man patinka kai reikia pradžioj straipsnio parašyt šitą eilutę. Dažniausiai, jei jau rašau apie tokius dalykus, tai daug nuotykių buvo patirta. Čia ne išimtis. Nors praėjo dar ne tiek daug laiko nuo to, kai grįžau iš Gruzinijos, bet sakau nėr čia ko tempt į naktį ir laikas parašyt trumpai apie tuos nuotykius, kuriuos man pasisekė patirt toj įdomioj ir kitokioj šaly. Čia turbūt geriausiai tinkantys būdvarčiai apibūdint kas ten buvo gero. Gal dar ir pigu galėtų būt įtrauktas į sąrašą.

Pradžia buvo daugiau nei prieš metus, kai mano draugai sako varom slidinėt. Sakau bijau ir nevariau. Bet kai jie grįžę pasakė, kad buvo gerai, tada sakiau nu ok, gal ir reik varyt ir man. Faktas, kad slidinėt aš nemokėjau (ir dar dabar toli gražu nuo moku), turėjo gana mažai bendro su mano bendru nusiteikimu ten važiuot. Kai praėjo metai laiko ir reikėjo pradėt ruoštis, atsirado ir daugiau žmonių, kurie mano laimei, buvo iniciatyvesni ir labiau mokėjo rusiškai, tai mano prisidėjimas prie organizacinių klausimų baigdavosi paprastai "man tinka" ir "kur pinigus pervest". Žodžiu nepersistengiau. Žodžiu atostogos. Vienintelis vargas buvo tas, kad reikėjo gaut kokią striukę ir kelnę ir pirštines. Bet čia man, kaip ir beveik visur gyvenime, belenkaip pasisekė, nes kolega tik per tris išmieras už mane didesnis, o draugės mama neblogai naudojasi siuvimo mašina, tai už butelį viskio ir butelį vyno turėjau +/- man tinkančią aprangą, o už man pačiam neaiškius nuopelnus gavau dovanų čekį apsipirkt, užtaikiau ant akcijos atrakcijos ir už pilaitės "PicaMax" amžinos akcijos didelėms picoms kainą nusipirkau visai neblogas pirštines.

Atėjo diena, kai kėlėms ketvirtą ryto, ir važiavom į oro uostą gert alaus ir sėst į lėktuvą. Viskas pavyko neblogai. Ir po maždaug trijų, arba kaip klaipėdiečiai sako triejų, valandų mes jau savo kojom žygiavom Kutaisio oro uosto aksfaltu Gruzinijoj.

Nu ir tada prasidėjo dalykai, kurie mane ir džiugino ir stebino ir visokias kitokias jausmų sumaištis kėlė. Dar oro uoste buvo krūva taksistų, kurie sako "Daragoi, gde ti idioš?" ir tai daro su tuo tikru gruzinišku akcentu. Mes sakom, ai į Gudaurį, sako kiek jūsų, sakom 8, sako bus 350 Larių. Nu čia čiut daugiau nei šimtas Eurų. Tada pasakiau, kad mes jau turim su kuo važiuot, tai sako nieko baisaus, jei ką, aš jums padėsiu. Sutikom savo vairuotoją. Rezo buvo jo pavadinimas. Gana įdomus žmogelis. Sėdom į jo mersą ir sumetę čimodanus ir tašes į galą susigrūdom draugiškai ir lėkėm Gudaurio link. Turėjom misiją išsikeist pinigų, pavalgyt ir bičas žadėjo vyno nupirkt. Nulėkėm į kažkokią specifinę parduotuvę, ne didesnę nei mano garažas. Nupirko vyno mums. Penkis litrus. Tadukas nusipirko alaus. Pabandyt. Už 50 lario centų. Nepasakyčiau, kad esu didelis vyno mėgėjęs, bet vynas buvo panašus į mano pirmą bandymą gamint vyną. Toks gana saldus, ir stiprus. Tik jų dar filtruotas buvo ir ne iš obuolių, o iš vynuogių. Bet lyg ir baltos saplvos. Nelabai ilgai mums, turistams, to vyno užteko. Tada sustojom į degalinę, kur Rezo kažkam kažką gruziniškai pasakė, užsipildė baką ir nuvažiavo toliau - niekam nieko nemokėjo, matyt žodinė kortelė gal kokia yra.

Po kokio šimto kilometrų stojom į irgi maždaug mano garažo dydžio kaboką pavalgyt. Buvo ten keli staliukai, vienas su 8 lėkštėm, jau paruoštas. Kitas vienai lėkštei, ir nukrautas vaišėm. Pastarasis skirtas mūsų šoferiukui. Pagal visą sistemą spėjom, kad gal čia koks jo pusbrolis ar kas nors turi tą virtuvę ir čia jų bendras biznis. Pradėjom valgyt. Gavom salotų ir šašlykų. Ir čačos. Šašlykas nepasakyčiau, kad labai geras buvo, bet čia sakė gal tik šiaip chaltūrkė. Čača, panaši į samagoną. Kadangi vynelis jau ėjo į pabaigą, nutarėm, kad reik papildyt atsargas. TAi nebuvo problema. Išeinant paklausėm, gal galim pasiimt nepilnai išgertą fantos buteliuką su mineralinio vandens kamštuku. SAkė, kad nelabai. Tada paėmė, papildė jį sklidinai ir sakė: va daba tai galit.

Lėkėm toliau. Nepasakyčiau, kad važiavom, nes lenkėm ir fūras ant poskių ir trys mašinos tilpo vietoj, kur Lietuvoj dvi netilptų, žmonės ir karvės ėjo skersai/išilgai kelio ir dar kelios duobės maišėsi, bet neilgai trukus mes jau įsirovėm į kalnus ir tada taip pat lėkėm tik serpantinais. Nelabai menu, kiek mes ten užtrukom toj kelionėj, bet kai atvažiavom pats Rezo mums padėjo surast kur mes turim ir eit ir ko ieškot, kad mus įleistų į mūsų kambarį. Ne dėl to, kad nerastume administracijos. Nu kaip, gal ir dėl to, nes jos ten nėra. Ten vaikšto toks gruzinas, kurį reik pagaut ir jam pasakyt kažką ir tada jis kažkaip sugalvoja, kur gyvenat ir nuveda. Atsisveikinom su Rezo. Dar kažkaip sugebėjom susiporint iš 100EUR, kad jis išgers 8 litrus vyno nenuėjęs pamyžt.



Dar nuveikėm nevisai atsimenu ką ir tapau miegančiu. Kitą dieną supratau, kad mano pažintis su Gruzinija tik įgauna pagreitį.

Atsikėlėm, užvalgėm, apsiprausėm. Sakom reik eit slidžių ieškot. Nuėjom vienur, kur baisiai smirdėjo, sakom a turi snowboardų, sako nelabai, tai sakom tada varom kitur, sako ok. Kažkaip tikėjaus, kad ten mus aštuonis už rankų laikys ir bet kaip tas lentas gaus, kad tik pas jį nuomotume. Nuėjom į kitą vietą, irgi maždaug mano garažo dydžio, kur žmonės pastebėjo mano nuovargį ir sako, šitam reikia pagalbos.

Pata, kiek supratau pats kiečiausias toj nuomoykloj, pasiėmė mane, nusivedė prie stalčiaus ir ištraukė biški čačos ir stopke. Įpylė, sakė į sveikatą čia. Pradėjom šnekėt ką jie turi pasiūlyt ir kaip ten veikia viskas. Sakė kainuoja apie 25Larius dienai, bet gali pigiau tada duot skypasus. Ilgai mes ten su juo šnekėjom. Man tai nelabai trukdė, nes pats negalėjau savim atsistebėt, kad rusiškai moku ne tik negražiai kalbėt ir tylėti, bet ir pasisveikint ir pasiderėt dėl slidžių ir pasakyt koks mano dydis ir daug įvairių panašių dalykų. Pradėjo jis mums rinkt ir mus aprenginėt ir neužtrukom nė valandos, kai jau visi batuoti ir sliduoti ir lentuoti ėjom link keltuvų. Atsisveikinom su nuotrauka.



Gedas pasakojo, kad čia belenkiek su jais reik šnekėt, bet negalvojau, kad taip įtakos turi šitam dalykui. Aišku, Pata dar norėjo mano akinių, bet nors aš jam jų ir nepadovanojau, savaitės bėgiuose jis manęs dar kokius penkis kartus klausė ar mano batai ir slidės geri, kaip gyvenu ir čačos pasiūlė.

Užsikėlėm. Pagal trasų žemėlapius ir Gedo atsiminimus žinojom, kad viršuj yra tokia žalia trasa. Užsikėlėm be didesnių nuotykių, aparat to, kad man teko keltis vienam su Anna iš rusijos. Tada ji man sakė davai čiuožiam kartu, ir nulėkė ant kokio šimto kilometrų per valandą žemyn. Supratau, kad palikau patyrusio slidininko nuotykius ir su šiek tiek pakelta savimeile pasakiau, kad turiu būt su draugais, bet tuo metu manau ji jau skriejo greičiau mano garsas, na bent jau tikrai greičiau, nei Patos čačos kvapas iš mano burnos. Nuo keltuvų nulipom visi. Sako reik čiuožt čia.



Oras, kaip matot, buvo belenkaip geras. Pradėjom čiuožt. Ne visiems sekėsi gerai, ne visiems buvo lengva. Čača tikrai negerino mano slidinėtojo gebėjimų. Pirmą dieną manau tikras griuvimo ir pervargimo čempionas, na o bet tačiau, pažiūrėjau į filmuotą medžiagą ir radau nuo kur save susikalibruot. Kitom dienom atrodžiau kurkas mažiau juokingai, bet vis dar belenkiek juokingai ir prastai.

Po čiuožinėjimo ėjomo ieškot kur pavalgyt ir kur nusipirkt visokių pusryčių ir t.t. Nusileidom trasa žemyn, kokius porą kilometrų, ir patekom į Gudaurio centrą. Radom parduotuvę, porą knaipių, kurios buvo pilnos žmonių, tai pasidalinom į dvi komandas - viena - susidedanti iš Taduko - laukė vienoj knaipėj, kol kiti ėjom į parduotuvę pirkt maisto. Maistas, nors ir kalnuose, vistiek buvo belenkiek pigus. Per tą laiką, kol mes pjovėmės gerkles, kas ką nori valgyt, Tadukas užėmė mums vietą restorante, kur pradėjom mėgautis tradicine Gruziniška virtuve. Apie jų patiekalus būtų galima rašyt atskirus dar straipsnius, bet esmė, kad čia šašlikas jau buvo kurkas geresnis, paragavom karčio, chačiapurių, chinkalių. Karčio tai aštroka sriuba. Chačiapuris - toks didelis blynas iš tešlos ir sūrio, kur sakė, kad mums 8 dviejų užteks. Tikrai užtenka. Jei eit į miškus penkiom parom, jaučiu užtetkų dvieojų tų blynų pilnai. Chinkaliai buvo įdomiausias turbūt ekspoantas šitoj asorti - toks koldūnas ant steroidų. Dydžio beveik kaip kumštis. Ir jo valgymo visa esybė, yra ta, kad jį reikia prakąsti ir išsiurbti iš jo sultinį tokį. O tada jau kaip normalų maistą suvalgyt. Tas sultinys tikrai belenkaip skanus. Mes nusipirkom naminių tų chinkalių ir bandėm juos pasidaryt patys - nelabai ką palyginsi su gamintais kokioj knaipėj.

Kitos pora dienų irgi buvo saulėtos ir gražios, ir buvo padaryta klaida - vieną dieną nepasitepliotas veidas kremu nuo saulės. Dabar esu rudonosiukas ir baltaakiukas. Visai juokinga buvo, nes kažkurį vakarą dar juokiaus iš raudonveidžių bezdžionių rodytų per teliką. Žodžiu karma yra paplūdimys. Gal tik šitoj nuotraukoj taip ir nesimato, bet mano nosis jau raudona.



Po poros dienų saulėtų orų užėjo rūkas. Toks neprastas rūkas. Matomumas buvo gal 20 metrų. Na už 20-30 metrų žmogaus jau nebesimatė. Įdomus jausmas buvo čiuožinėt tokiom sąlygom - čiuožėm visi krūvoj ir nuo kuoliuko iki kuoliuko. Kelis kartus vieni nuo kitų netyčiom pasimetėm ir buvo dar įdomiau. Jei netyčia pamesdavom kuoliukus, kurie žymėdavo trasos kraštus, ir nematydavai ko nors čiuožiančio aplink, būdavo tikrai nejauku, o ypač po to, kai nustodavo veikt biologinis giroskopas ir truputėlį sukdavos galva. Keisti jausmai užimdavo tada.

Netruko prabėgt šešios čiuožinėjimo dienos ir buvo laikas sėst į busą ir lėkt namo. Apie kelionės įpatumus jau pasakojau, bet šįkart viskas praėjo greičiau, nes po mažamiegių naktų buvau šiek tiek pavargęs, tai labai patogios sėdynės pasitaikė, kaip tik pritaikytos miegojimui. Pavalgėm toj pačioj knaipėj, šįkart šašlykas buvo kurkas geresnis! Tiesa, o šalia esantis tualetas pabrango nuo 50 centų iki viso 1 lario! Padarė biznį jie ten iš mūsų.

Nuvažiavom į Kutaisį, kur turėjom permiegot paskutinę naktį viešbutį. Nuotaika po truputį šąšta mąžta tęžta myžta, nes jau praktiškai paskutinė atostogų diena. Liko tik nupirkt ką nors parvežt į gimtinę. Tam reikalui ryte ėjom į turgų.

Turgus nebuvo toli nuo viešbučio, tai ryte užriję pusrytukų pasileidom ieškot dovanų. Tikslas buvo vynas, činčilai ir čača. Visi davė ragaut činčilų ir tada sugalvojau paklaust ar gal žino kur čia vyno yra. Sako ateik biški. Iš kokių 25litrų bankerio įpylė pilną puoduką sako paragauk. Kadangi esu vyno ekspertas, tai supratau, kad man tiks šitas vynas. Tada per leiką bendrom jėgom užpildėm 1,5 litro butelį nuo mineralinio vandens ir ėjau besididžiuodamas savo nuotykiais, kol pamačiau, kad chebrai prie čačos sekės ne ką blogiau. Jie pirko tryse - įpylė gal 50gramų čačos, sako paragaukit. Tada pamatė, kad ten trys nori pirkt, oi sako, atsiprašau. Ir įpylė dar du stikliukus po 50 gramų. Nu kad kiekvienas turėtų. Bepilant čačą į coca-cola buteliukus baigėsi čača. Sakom oho, kas čia bus dabar? Bobutė atsidarė spintelę, ten buvo dar kokie bent 30litrų čačos kažkokioj bačkoj, įkišo šlangą ir užsiurbė iš jos, pasipildė savo troiliką ir toliau pildė mūsų bonkas čačos. Su grąža ten irgi buvo įdomiai, nes pinigus duodavau vienam, jis neturėdavo, tai bet koks jo kaimynas tiesiog atiduodavo man pinigus, o jie jau ten kažkaip paskui susitardavo, kad atsiskaitys. Įtariu gamybiniais mainais.
Dar chebra nusipirko cigarčių po tris larius už pakelį. Susikrovėm mantas ir važiavom paskutinius 25 kilometrus iki oro uosto. Pro tuos pačius kelius, kur palei juos pilna remontuojamų mašinų, vaikšto karvės, lekia fūros. Bevairuodamas vairuotojas davė mums dar buteliuką čačos ir pasakė, kad pas jį belenkaip gera čača ir vynas. Tai dar atvažiavus davė ir bonką vyno, kad nebūt liūdna laukt lėktuvo. Toks jausmas, kad ten visi turi savo čačos ir vyno.


Reziumuojant galiu pasakyt, kad tikrai nesitikėjau tokių dalykų kur nors pamatyt dar ir patirt. Ir ponai gruzinai, tikrai šneka su gruzinišku akcentu ir gyvena Gruzinijoj. O kai pašneki jiems rusiškai su gruzinišku akcentu, jie pasidžiaugia, kad labai gražus Tavo rusiškas akcentas. Kažkodėl turiu įtarimą, kad čia ne paskutinis mano vizitas Gruzinijoj.



Vardas

Komentaras

Apsauga nuo botų

2008 @ matel1s