Matelio norėjimai...
Niekam įdomus blog'as
MPRACING: B2B
    (2018-02-21 21:57:36)

BE PROTO DAUG DAUGSTO, BET UŽTAT BE PROTO MAŽAI NUOTRAUKŲ

Jon borno

Kai jau praėjo visi raliai atėjo laikas duot šiek tiek peno ir žmonėms, kurie nesinaudoja fb, bet naudojasi internetu ir lanko šitą super dažnai atnaujinamą puslapį. Kas skaitė FB, tai čia kažko labai naujo nerasit, o kas neskaitėt ir tikitės, kad čia bus įdomiai ir trumpai aprašytas didžiausias labdaringas pasaulio ralis www.budapestbamako.org, tai labai klystat. Čia bus vienas iš ilgesnių įrašų. O dėl įdomumo, tai turėtų tik pasakymas, kad skonis yra skonio reikalas.

Idėja

Vienas iš dažnesnių klausimų skamba maždaug taip "O TAI KAIP JŪS ČIA SUGALVOJOT Į TOKIĄ KELIONĘ VAŽIUOT?". Atsakymas nėra sudėtingas, nes dar studijų laikas, berods ponas Justusas, atbėgo į kambarį ir sako žėkit koks kietas dalykas būna pasauly. Parodė mongolian rally filmukus. Pažiūrėjom juos. Pasimokinom, kad reik šokt iš mašinų ir bėgt šalia jų. Pamatėm, kaip ten krūtai žmonės keliauja, pradėjom domėtis, pamatėm, kad kaina mums yra šimtą kartų per didelė, ir nuleidom rankenas. Sėkla jau buvo pasėta ir iš tikro čia buvo tik laiko klausimas, kol sudygs jinai. Sudygo, kai po keletos metų kolega Lukas iš Jurbarko sakė, kad mes žvelgiam labai siaurai, nes panašių ralių yra krūvos. Kažkaip demaskatavom B2B. Ivanas kaip tik buvo depresinėj duobėj ir buvo puiki proga idėjiškai teisingai jo atsikratyti. Apklausėm norinčius, atsirado nedaug - Muckus tik pasirašė (be Taduko čia). Pradėjom galvojimo procesą, bet paaiškėjo, kad tais metais ralio nebus, o bus tik sekančiais - 2018. Per tuos metus įvyko nemažai pasikeitimų pasaulyje ir Ivanas tapo vėl pilnavertis šeimos narys, buvo pažintis su passatu pikapu ir tai atrodė kaip nauja tinkama platforma. Idėja raliui ne tik, kad nemirė, bet kvėpavo vis stipriau.

Pasiruošimas

Kai iki ralio buvo likę maždaug metai, pradėjom po truputį darytis planus - ką reikia padaryt, iki kada padaryt, ko reikia raliui ir t.t. Kertinis taškas buvo padėtas tada, kai buvo atliktas 500EUR startinis mokestis. Nors mes startavom SPIRIT kategorijoje, kur startinio mokesčio nėra, bet reikėjo sumokėti 300EUR depozitą, kad mes atvyksim į press'ą ir 200EUR administracinį mokestį. Pradžia buvo padaryta. Neilgai trukus paaiškėjo ir iš kur mes gausim autotransporto priemonę - mano garažo kaimynas sakė turintis papuvusį passatą, bet jis kuriasi ir važiuoja, kaina 100EUR. Sutariau su juo, kad jei užkuria, mes jį nuperkam. Užkūrė. Nupirkom. Parsivarėm. Apie jį detaliau bus straipsnio pabaigoje, toliau tesiu apie pasiruošimo darbus, kurie nėra mašina. Važiuojant į afriką, reikėjo pasirūpinti skiepais. Tam panaudojau savo darbo suteiktą sveikatos draudimą ir jo beveik užteko. Nenorėjau rizikuoti ir pasiskiepijau beveik nuo visko, ką galima sutikt afrikoj. Skiepai užtruko keletą mėnesių. Taip pat reikėjo susirasti kur nakvoti tiek budapešte, tiek Gambijoj. Tuo pasirūpino Tadukas ir airbnb. Aš pasirūpinau keltu iš Europos į Maroką. Su kitom Lietuvių komandom (ASistemos) sutarėm, kad kelsimės iš Barselonos į Tangier. Kaip paaiškėjo vėliau, tai nebuvo geriausias variantas, bet mes turėjom 26 valandas kelte, per kurias galėjom šiek tiek atsipūsti. Atėjus Lapkričiui, reikėjo sumokėti mokesčius (apie 1000EUR) ir išsiųsti visas paraiškas dėl racijų maroke, ralio leidimo senegale, gyvybės draudimo, mašinos draudimo, Gambijos vizos paraišką ir pasą organizatoriams ir po gero mėnesio tylos gavom visą šusnį dokumentų ir oficialius ralio lipdukus. Mūsų startinis numeris 144. Iki ralio liko mėnuo ir mūsų popieriniai darbai (jei nieko nepamirštu) baigti.

PRE-STARTAS

Mūsų ralis prasidėjo dar Lietuvoje. Antradienį po pietų iš darbo aikštelės. Striokais iš vakaro sumetę daiktus į mašiną, rūbus į kuprines, įrašę muzikos į usb kone vėluodami apie 15:00 startavom iš Vilniaus. Tikslas buvo pasiekti Budapeštą dar iki trečiadienio 9:00 vietos laiku. Pagal google turėjom važiuoti apie 14 valandų ir įveikti 1300km. Pakeliui, kaip visada, aplankėm Justuko mamą, ji mums įdėjo vaistukų ir sakė viskas kas turi nutikt - nutiks, kas neturi nutikt - nenutiks. Papildę užkandžių atsargas sėdėm į savo passatą ir lėkėm toliau. Kelionė aišku užtruko ne 14 valandų, o kone 18. Turėjom šiokių tokių problemų su elektra, kažkas pradėjo tarškėt mašinoj, bet mes pasiekėm Budapeštą. Press'u mes stirpiai nusivylėm, nes ten tokia betvarka, kaip ir tikėjomės. Niekas nieko nežino, kažkam kažkur reik pasistatyt, nieks nevyksta, šalta. Susipažinom su draugais Bisonais. Tada dar nežinojom, kokie geri draugai tapsim ralio metu, bet vyrai pasirodė visai maladiec ir vakare dar susitikom pasišnekėt apie gyvenimo tiesas. Prašvaistę ketvirtadienį Budapešte, įsikėlę GPS mapus, ir gerai išsimiegoję, penktadienio ryte atvykom į uždarą parką, kur buvo starto ceremonija.

STARTAS

Nors atvykom apie 10:30, bet buvom vieni iš pirmųjų. Visi pradėjo rinktis kiek vėliau. Buvo tikrai smagu pamatyti visus užpimpintus džipus, susipažinti su kitom Lietuvių komandom, taip pat draugais, kuriuos sekėm per fb. Šalia mūsų stovėjo senas citroenas, su kuriais dar irgi susitikom lenktynese. Oras mūsų nelepino, tad nekandtraudami laukėm pačio važiavimo per ramą ir lėkimo lauk iš čia. Startas prasidėjo 14:00, mes startavom tiesa, ne pirmi, bet priešpaskutiniai, 15:15 vietos laiku.

EUROPA

Mūsų keltas turėjo išplaukt iš Barselonos po maždaug 26 valandų nuo mūsų starto. Širdelė nebuvo labai rami, nes tomtomas rodė, kad reikės važiuoti 18 valandų. Bijojom, kad bus netikėtimų ir mūsų kelionė prailgs ir pavėluosim į keltą. Pradėję važiuoti, vieną po kito rinkomės anksčiau startavusius kolegas. Pavijom lenkus su pežuku. Irgi maladiec vaikinai. Ilgą laiką laikėsi paskui mus, tačiau prie slovėnijos sienos, kai pirkom vinjetes, jie pasiliko. Laikėmės naujos taktikos ir vairuot/ilsėtis keitėmės kas tris valandas. Aš turėjau ausines ir pledą, tad kartais net pavykdavo keletui valandų visai neblogai užmigti. Lėkėm be diesnių sustojimų, išskyrus nusukimą į Monaką, iki pat Ispanijos, kur likus gal 150km iki barsos iš mūsų pradėjo verstis dūmų kamuoliai.



Stojom žiūrėt kas yra, ir ten radom vieną siurblio plokštelę suskilusią. Ją jau buvau perdaręs, nes prieš tai buvusi orginali irgi neatlaikė. Pabandėm ją patiesint, pasandarint, bet čia buvo toks šūvis į niekur ir po dviejų kilometrų vėl tas pats. Kuro rydavom po litrą kilometrui maždaug. Sustojom sekančioj degalinėj, kur turėjom sulaukt Amber adventures (toliau amberlife) ekipažo, nes jie turi rimtų įrankių. Degalinėj mums pasisekė, nes atsitiktinis vokietis sakė turintis visokių metalo gabaliukų ir mums surado plius minus tinkamą gabalą metalo. Po kiek laiko atvyko ir amberlaifai, su jų turimais įnagiais išskaptavom iš metalo naują aklę, paspjaudėm, peržegnojom, ir lėkėm toliau. Pasiekėm barsą. Palmės. Jau gerai. Radom terminalą. Rast buvo nesunku, nes ten, kur mašinos ant stogo buvo pasikrovusios kokius penkis kartus daugiau, nei pačios užima, jau kvepėjo istorijom, kurias girdėjom apie afriką. Pasiėmėm bilietus ir laukėm kelto. Čia susipažinom su antru amberlaifų ekipažu. Prasidėjo prasti orai ir šalčiai, tad amberiai pataisė visiems arbatos. Visi buvom pavargę, nes jau buvo įgrisęs tas nežinojimas, kada diena, kada naktis, kada važiuot, kada jau gana. Laukėm kelto, dušo ir miego. Sulaukėm. Keltas vėlavo keletą valandų, bet be didesnių problemų mes į jį įvažiavom, pasiėmėm kajutę, nusiprausėm, pavalgėm. Pašnekėjom apie gyvenimo tiesas su kitais lietuviais, pabandėm atsidaryt kuo daugiau map'o kelte ir ėjom miegot. Mūsų kajutė buvo be langų, ir jei ne 10 ryto "atentione atentione" per garsiakalbį šauksmas skelbiantis apie kažkokias pratybas, būtume turbūt ir miegoję iki begalybės. Vėlavom ir atplaukt, bet mus išvijo iš kajutės gana anksti ir paskutines keturias valandas, su nemažu nerimu širdy bastėmės po vis pilnėjančias laivo sales, kol galų gale jau reikėjo sėst į passatą, tikėtis kad užsikurs ir važiuot iš kelto.

MAROKAS

Jau išvažiavus iš kelto prasidėjo ryškūs kultūriniai skirtumai nuo mums įprasto vairavimo Europoje. Žmonės nelabai kreipė dėmesio į juostas ir važiavo bet kaip, kad tik aplenkt vieną kitą mašiną ir atsistot kuo arčiau sienos. Stovint eilėje prie sienos užlindinėjimas buvo neįprastai naglas, neretai mašinos turėdavo mažus kontaktus - dažniausiai dėl to, kad stovėjimas buvo į lengvą kalniuką, o vietiniai nelabai moka pajudėt iš vietos nepariedėję pusės metro atgal. Mes šiaip ne taip įsispraudę į normalią eilę, sudalyvavę lenkų konflikte su vietiniais (kur vietinis susiperdė savo mašiną į lenkų priekį, nes pariedėjo atgal, bet draskė akis, jog lenkai čia kalti), privažiavom patikros postą, kur mus gana lengvai praleido. Nieko nekratė, paklausė kažko, mes kažką atsakėm, paėmė užpildytą popierą ir nuėjo savo būdelėn. Po dešimties minučių grįžo ir pamojęs ranka mus praleido. Mes jau Afrikoj. Maroke. Pavijom Amberlaifus, pasikeitėm pinigų, nusipirkom neveikiančią interneto kortelę iš vietinio perekupo, išgėrėm arbatos ir važiavom mūsų pirmo etapo pabaigos link. Buvo likę gal 600km. Išvažiavom dar prieš švintant, bet su milijonu vatų šviesos lengvai pastebėdavom visus po kelią vaikščiojančius asiliukus ir žmogeliukus. Neilgai trukus prašvito. Stojom degalinėj nusipirkt dyzelio, suderinom racijas, radom internetą ir po 15 minučių pertraukos vėl kelyje. Keliai geri, vaizdai panašūs į pietų europos, tik šiukšlių yra nepalyginimai daugiau. Jei yra koks kaimelis aptvertas tvora, tai už tvoros prasideda savartynas. Sekančioj kolonėlėj radom kažkių vietinių maistų - troškina jautiena su daržvom. Atrodod tajin (tadžin) vadinas. Prisiklausę baisių istorijų, kad čia šakės bus jei pavalgysi, rizikavom, bet valgėm. Baimė buvo iš piršto laužta - visur, kur yra bent jau apynormalės sanitarinės sąlygos ir maistas gerai termiškai apdorotas valgyti saugu. Popiet pasiekėm Atlaso kalnus. Passatas jais labai nesidžiaugė. Nežinia, ar čia buvo pasėkmė ankstesnių bėdų, ar čia tiesiog oro trūko mašinai, bet nuspaudus gazą iki dugno truputį springdavo ir dūmindavo visom gyvenimo spalvom mašina. Nespaudėm gazo iki dugno ir važiavom toliau. Sniegai, kalnai, toliai ir visokie kitokie grožiai mus lydėjo pirmas tris kelionės dienas.



Be didesnių nuotykių pasiekėm savo kelionės tikslą - Midelt miestelį. Pavalgę, apsiprausę, išmiegoję, papusryčiavę išvažiavom į antrą etapą. Turėjom tikslą pamatyt užtavnką ir krioklį. Pamatėm abu. Vakare dar gavom ir nemažai serpantinų. Pakeliui turėjom nuostabius vaizdus, nes maršrutas drėkiesi per ir po kalnus.



Po truputį pradėjom apsiprast su vairavimo afrikoje įpatumais. Oro temperatūra dar nedžiugino, bet jau buvo daugiau saulės ir oras buvo pavasariškas. Tą dieną miestelį pasiekėm gan vėlai, ten susirinkom Muckų ir nuvažiavom į kažkokį viešbutį pernakvot. Ryte sutarėm važiuot kartu su mersais. Atvykom pas juos į viešbutį, radom Edviną nusiėmusį ratą į kažką žiūrint, sakė tarškas kažkas pas juos, bet kas nerado. Mes sakėm, kad kol važiuoja, reikia važiuot. Nedaug beliko. Cehbra išsikrapštė per pusantros valandos ir pasileidom į vieną iš nuotykingiausių dienų per visą ralį. Vos už 50km stojom degalinėj, kuri buvo pastatyta specialiai filmui "kalnai turi akis". Šalia kolonėlės lėkėm į bekelę ir ten paišėm saules, mėnulius ir kitus dangaus kūnus. Vaikams reikėjo išsidūkt. Pasifotkinę lėkėm artimiausio miestelio link, kur aš išdrįsau išlįst pasižmonėt į turgų ir ten radau parduodamų variklių, visai šalia kažkokių paklodžių. Chebra nusipirko internetą. Po miestelio buvo nuoroda į kelią, kuris veda iki oazės (viena iš organizatorių rekomenduojamų lankytinų vietų). Kelias nebuvo pats geriausias - daugom navigacijų net nepažymėtas, bet googlemapsai jį rodė ir mes juo važiavom. Atstumas buvo 30km, bet jį važiavom apie 4 valandas. Mersai iš pradžių prakiurdė, paskui ir visai pametė duslintuvą. Mus aplenkę džipai atidavė nežmonišką pagarbą. Ar buvo verta braukt dugną keturias valandas?





Tikrai taip. Pačioje oazėje turėjome nusileisti kelis šimtus metrų žemyn. Pamatėm dideles atodangas ir gausybę palmių. Bandėm viską nufotografuot, bet gavosi nesmarkiai stebuklingos nuotraukos. Dienos pabaiga buvo gana paprasta - 4 valandos atsfaltuotais keliais ir serpantinais nakčia. Nakvojom vėl viešbutyje, bet tą vakarą jau bovm gerokai pavargę. Kitą dieną mūsų ofroaderių būrelis išsiskyrė, nes mersai lėkė ieškot serviso pas Muhamet'ą, o mes važiavom normaliu maršrutu pajūrio link. Atstumas ne mažas, bet nusprendėm nerizikuot ir nelėkt toli nuo gerų kelių. Pakeliui aplankėm pajūrį, pamatėm kažkokį fortą seną. Nieko įspūdingo. Postai jau pradėjo stabdyt ir prašyt fišių. Vienam didesniam miestelyje suradom automazgotuvę ir suderėjom, kad nuplautų mūsų ralinę mašiną.



Vakare nusprendėm miegot automašinoj ir gamintis valgyt, bet aš sugebėjau nupirkt dujų balionėlius netinkančius mūsų dujinei ir taip susipažinom su draugais citromenais. Sutarėm gamybinius mainus - maistas mūsų, dujinės jų. Pasigaminom maistuką, atsigėrėm alaus, pasišnekėjom apie gyvenimo tiesas. Atvyko ir kiti lietuviai ir vėl susitikom savo draugus mersus. Jie mus pasikvietė į savo apartamentus, kur mes ir pernakvojom. Ryte važiavom visi drauge Dakhlos link. Pakeliui turėjom garbės važiuoti pajūriu, pamatyti sudužusį laivą, o draugai mersai dar ir užklimpo smėlyje.



Čia susipažinom ir su teslos komanda, nes padėjom ištempti jų pagalbinį automobiliuką, o merso iš smėlio neišlupom tol, kol neatvažiavo gelikas ir su normalia virve, visais blokuotais ratais neišdrigino jo lauk. Supratę pamoką, parlėkėm (pakeliui sutikom pirmus kupranugarius) į bivuaką, bet ten jau prasidėjo smėlio audros ir neradom daug žmonių, nusprendėm aplankyt Dakhlą, pavalgyt ir važiuot arčiau Mauritanijos sienos.



Iki mus dominančio miestelio buvo likusios 3 geros valandos kelio, bet jau temo. Viskas būtų buvę kaip ir ok, jei ne kelios ant kelio supustytos kopos. Truputį pasikratėm, bet viešbutį pasiekėm be didesnių problemų. Išmiegojom, nusiprausėm, papildėm kuro atsargas, nes pietinėj Maroko daly kuras yra gerokai pigesnis 60~70 centų už litrą. Iki sienos buvo apie valandą kelio ir mes dar prieš jai atsidarant jau stovėjom gana ilgoj eilėj.

MAURITANIJA

Apie Mauritaniją girdėjom visko, bet nieko gero. Prieš kelionę labiausiai bijojom būtent šitos šalies. Iš Maroko išvažiavom gana sklandžiai - viskas plius minus pagal procedūrą, kuri buvo nurodyta kelio knygoj. Pravažiavę niekeno žemę, pafotografavę krūvas tuščių kėbulų, pasikratę praktiškai bekele privažiavom Mauritanijos sieną. Čia dalyvavimas ralyje mums labai padėjo, nes tik patikrino mūsų pasus, mašinos numerius ir praleido. Vizos procedūra bus atliekama jau bivuake. Organizatoriai prigrasino mus, kad neišsuktume iš kelio ir nestovinėtume be reikalo, tai mes kaip žąsiukai visko klausėm ir palikom savo draugus mersus prie sienos, nes Kęstutis turėjo tvarkytis visus reikalus ant sienos. Atvykus į bivuaką reikėjo pravažiuot keletą kilometrų smėlynais, bet mes nusileidom padangas ir be problemų nuvažiavom kur reikia.



Migracijos postas dar nedirbo, pradėjom bimbinėt po smėlio audrėje skęstantį bivuaką. Nauji vaizdai, dar nematytos smėlio kopos, smėlio audros - viskas nauja ir įdomu. Pradėjo rinktis ir kiti lietuviški ekipažai. Migracijos tarnybai pradėjus darbą, ne viskas ėjos kaip iš pypkės - nuo smėlio strigo spausdintuvai, kaisdavo kompai. Sunkiai sekėsi paleisti kai kurias sistemas, tad ten būdavo tokia loterija - vieni praėjo greitai, mes su Taduku laimėjom ir palapinėj prastovėjom gal pusantros valandos. Kai viza jau buvo įklijuota pasan ir užštampuota - mes pilnaverčiai mauritanijos turistai. Tik nelabai yra ten ką turistaut. Pasiruošėm mašinas miegot, pavaikščiojom po bivuaką, vakare nurimus vėjui pasitaisėm kažkokios košės valgyt, pavalgėm ir ėjom miegot. Kita diena - visų spirit klasės svajonių išsipildymas - B2Beach. Bivuakas paplūdimyje. Aišku nuotykių net nuvykstant iki jo jau netrūko. Mūsų offroaderių būrelis sugalvojo, kad pasiekt pajūrį galim ir anksčiau, tad šovėm apie trisdešimt kilometrų iš kelio jūros link, kur likus vos keliems kilometrams turėjom apsisukt ir važiuot atgal - smėlis tapo labai klampus, o priekyje kopos. Pakeliui atgal passatas pirmą kartą rimtai atsiplėšė visais keturiais ratais nuo žemės.



Atsiplėšimas dar pusė bėdos - nusileidimas kainavo sulaužytą stogo bagažinę ir dešimt litrų salerkos ant juodojo žemyno smėlio. Padarėm mini remontą vietoj ir lėkėm toliau. Pagrindiniai Mauritanijos keliai (ar kelias) buvo geri, išskyrus iš niekur atsirandančius kraterius. Ne retai tekdavo kirst per stabdžius, kad nepateriot važiuoklės vidury kelio. Šalia kelio matėm ne vieną mašiną, kuri stovėdavo su ratais žiūrinčiais į skirtingas puses. Bisonams atsirado problema su vienu ratu - teko stot keist. Smėlio audra toliau smėliuoja viską, nebuvo super malonu. Privažiavom tą vietą, kur lyg ir turėtume įlėkt į paplūdimy, bet pamatėm, kad ten ir smėlis ir kalnas ir mes niekaip neįvažiuosim, nusprendėm padaryt lanką ir apvažiuot 100km aplink, nes ten arčiau yra takelis. Išsukus iš pagrindinio kelio patekom į žvyreklį, kurį aš tituluoju tarkų karalium. Vos neiškrito viskas, kas galėjo iškrist iš passato. Prie šito prisidėjo kopos, kurios kartais būdavo supustytos tiesiog skersai visą kelią. Vienoj iš jų vos neįvažiavom Kęstui į užpakalį, bet antrą kartą skridom su passatu. Nusileidimas buvo dar skaudesnis ir po jo mūsų mašina nenorėjo nustot veikus. Tik po kokių penkių sekundžių nuo raktelio pasukimo, variklis užgęso. Apžiūrėjom ką sulaužėm - vizualiai nieko. Važiavom toliau. Likus apie 20km iki bivuaqo vėl supustytas smėlis pakišo koją. Šįkart užsėdo abu mersai. Per pusantros valandos kapstymosi ir kišimo po ratais viską, ką turim (sandtrackai, kilimėliai, pagaliai, tušti buteliai) išsilaisvinom.



Paplūdimys tądien nenorėjo mūsų įsileist, bet apžiūrėję trumpiausią ruožą nusprendėm, kad pavyks peršokti jį. Tai buvo kokių 30-50 metrų ilgio klampaus smėlio atkarpa. Įsilėkę kone iki 100km/h lėkėm tiesiai vandenyno link. Dulkės kilo virš mašinų, mašinos klimpo ir stojo kone akimirksniu, bet mūsų pačių nuostabai, mes visi trys prašokom klampų smėlį ir jau stovėjom ant pokiečio paplūdimio smėlio. Mintyse iššovę šampaną lėkėm visi su šypsenom aplink veidą, kartais skalaudami ratus labai sveiku autmobiliams vandenyno vandeniu. Aišku, tai truko ne ilgai, nes po 10km užsilenkė passato siurblys ir etapas buvo pabaigtas ant šniūro paskui bisonų mersą. Vakare pabandėm perrinkti siurblį, bet jis niekaip nenorėjo traukt salerkos iš bako. Neišradinėjom dviračio, ėjom ilsėtis ir ryte lėkėm Naukšoto link ieškot naujo siurblio. Planas buvo pralėkt paplūdimiu, bet tam kelią pastojo uolos, o prieš jas, prakirsti abu dešinės pusės ratai. Gavę pizdulių iš Kęstučio, kad nusileidinėjam padangas, prisipūtėm visas iki 2.3bar. Grįžom atgal, sulaukėm Unimogo, kuris passatą net nejausdamas nutempė gero kelio link. Liko tik 100km per negailestingą Mauritanijos kelią. Porą momentų buvo gana įdomūs, bet mums pavyko ir panašu, kad fortūna mus lydi ir toliau - vengrai, kurie važiavo su tokiu pačiu passatu, turėjo pasiruošę atsarginį siurblį. Nupirkom už 50 Eur, pastatėm, pareguliavom ir passatas vėl užriaumojo tipišku 1.9naDI balsu.



Lėkėm apžiūrėt Naukšoto žuvies turgaus. Neįprastas vaizdelis. Begalė laivelių, daug žmonių, vieni sveria, kiti skaičiuoja, kiti kažką tempia, kažką krauna, šalia visokios žuvies ir kitų jūros gėrybių, kitoj kelio pusėj - YAMAHA variklių taisykla ir stiprus benzino kvapas. Tą naktį praleidom prie pat Naukšoto esančioje stovyklavietėje, bet neradę vietų nameliuose vėl nakvojom mašinoj.Sekantis etapas - Mauritanijos - Senegalo siena. Išvažiuojant, kol dar buvo interneto, papostinom paskutinių dienų nuotykius draugams į fb ir lėkėm apgaulingais keliais toliau. Kartą stojom pūsti padangos ir tiesinti ratlankio su plaktuku, nes vėl pagavom kažkokią duobę. Pamažu atsfaltą pakeitė žvyrkelis. Žvyrkelis buvo nežmoniška kratylka, o šalia jo vedė dviejų vėžių lygus keliukas. Juo vingiavom ir mes. Kartais iššokdavom ant kratylkos apsilenkt kokį džipą, tada nusileisdavom atgal. Po vieno tokio iššokimo ant kratylkos racija pranešė, kad reikia stot, nes išlindo amortizatoris iš vietos. Vieno merso atraminis neatlaikė gyvenimo siųstų išbandymų ir sugedo. Nepraėjo nei 15 minučių ir mersas vėl gyvas ir trijulė lekia toliau. Įvažiavom į kažkokį nacionalinį parką, kur matėm per kelią bėgantį Pumbą iš liūdo karaliaus. Pasidžiaugę, kad geras kelias, kaip rovėm į duobę, galvojom kad ratas pasiliko. Panašu, kad tik šakė sulinko, tad net nestoję, lėkėm toliau. Artėjom prie sienos.

SENEGALAS

Siena mus pasitiko mokesčių už patys nesupratom ką rinkiniu, bet sumokėję už pažiūrėjimą į pasą apie 10Eur, tada už vartų pakėlimą dar 10Eur, tada už kitų vartų pakėlimą 10Eur ir jau Senegale, po dešimt eurų už štampą į pasą - mes vėl turim pilnaverčio turisto statusą ir lekiam jau daug geresniais Senegalo keliais. Bet kelio knyga mus įspėjo, kad būtume atsargūs, nes Senegalo gulintys policininkai klaidų neatleidžia. Jie gal pusės metro aukščio ir kokio metro ar pusantro ilgio. Kartais net švelniai liesdavom duslintuvą ropodami per juos. Ne vienas ten padarė žalos savo mašinom. Pavažiavus apie 10-15km į senegalo gilumą pamatamėm benzokolonkėj stovinčius Amberlaifus ir dėjom saulę per kelią pas juos. Po paskutinės duobės Mauritanijoj mūsų padangos pradėjo cypt sukant net ir lėtus posūkius. Jaučiamės, kad visad lekian ant šimto kilometrų per valandą, kas mus verčia jaustis rimtaias lenktyninkais. Pašnekėję su Amberiais lėkėm toliau ieškot vietinio Interneto. Gretimame kaimelyje radom Orange parduotuvę ir ten eilinį kartą apgauti, jau džiaugiamės internetu.



Išvažiuojant mus pavijo Mersai ir pavažiavus dar kelis kilometrus jie nusprendė ieškot interneto irgi. Pasisukinėję ratais, aplankę kelias kolonėles ir nieko gero neradę, patraukėm Zebrabar stovyklos link. Stovykloj visi trobesiai jau buvo užimti, tai nieko kito neliko, tik kaip sėst prie baro ir gurkšnot šaltą Gazelės alų ir valgyt makaronus su kažkokiu troškiniu. Linksmai pasėdėjom tą naktį, vakare prisijungė ir Kęstutis, nes jam pravažiuot sieną buvo daugiau reikalų, nei mums. Į Senegalą negalima įvažiuot su senesne nei 10 metų mašina, o jei nori įvažiuot, reikia tvarkyt reikalus jau Senegale. Paradoksas toks. Vienas iš Afrikos paradoksų. Ryte drauge su mersais pavalgę pusrytį sėdom į savo žvėris ir patraukėm Dakaro link. Mes kažkaip greitai lėkėm ir mersai atsiliko. Pagalvojom, kad jie nevažiuoja į Dakarą, nes turėjo planų aplankyt šitą miestą iš Bandžulio. Pasirodo, kad ko gero mūsų racijų kanalai buvo ne visai vienodi ir negirdėjom, kaip šaukė, kad palauktume. Pasitaiko.



Mes labai norėjom nusifotografuot prie kokio nors ženklo ir sakyt vat, kokie mes kieti, bet gavosi biški kitaip viskas. Senegalo vietiniai pinigai ėjo į pabaigą, o prieš pat dakarą buvo mokama autostrada. Ten sumokėjom paskutinius pinigus, o vienam punkte, net pritrūkom kelių šimtų. Kažkas už mus sumokėjo ir mes įvažiavom į Dakaro teritoriją. Nusileidom į miestą ieškot bankomato. Pataikėm į bardako rajoną, neradom ten kur išsigrynint, radom nusipirkt alaus užtat. Pavažiavom dar šiek tiek ir radom kur papildyt internetą. Per tą laiką, kol Tadukas tvarkė reikalus aš mojavau aplinkiniams ir vaišinau juos saldainiais ir moliūgų sėklom. Pabandėm pavažiuto centro link, bet susidūrėm su kažkokiais kelio remontais ir nusprendėm, kad jei nenori centras būt aplankytas, tai ir nebus. Sumaigėm navigacijoj koordinates iš kelio knygos ir lėkėm atgalios. Pakeliui stojom papietaut. Po truputį temo temo ir visai sutemo. Prasidėjo linksmybės. Nors Maroke nemažai teko vairuot nakčia, bet dažniausiai važiuodavom sarpantinais ir palyginus mažai po kojom maišydavosi. Čia sutikom ne vieną asiliuką miegantį šalia ar netgi ant kelio, ne vieną grupelę žygeivių einančių be jokių atšvaitų, kelias rikšvas tempiamas asiliukų su gal dešimt žmonių ant jų, bet labiausiai džiugino kiti vairuotojai. Pas juos lempos yra ko gero tik ilgos arba labai ilgos. Ir dažniausiai viena būna tokia, kita kitokia. Į trumpas perjungia tik kas dešimtas automobilis. Buvo visai įdomi nauja patirtis. Pasiekėm savo koordinates ir jau džiaugėmės, kaip pavalgysim ir krisim miegot, bet ten pasirodo tik nusukimas į keliuką, kuriuo vingiavom dar 20 kilometrų tikrai ne stebuklingu greičiu. Keliukas tai yra vėžios kadais čia važiavusio traktoriaus. Bevingiuodami pradėjom galvot, kad gal paklydom, bet žemėlapiai ir gps rodė, kad lyg ir gerai važiuojam. Jau kai pasidarė visai neramu patamėm kažkokias šviesas tolumoj - ten baobabų paunksmės įsikūręs bivuakas. Nakčia neatrodė labai įspūdingai, bet ryte vaizdas tikrai nebuvo blogas.



Iš vakaro pavalgę, padejavę, kad jau norim lovytėj miegot, išsipurtę visus daiktus ir miegmaišius nuo smulkių ir visur prilindusių dulkių pakritom pamiegot. Nuo šios dienos visi etapai gana trumpi - iki 300km. Kitą ryte atsikėlėm nei per anksti, nei per vėlai. Atsikėlėm pačiu laiku. Dar spėjom gaut šilto vandens iš Amberlaifų, palesėm pusrytį ir važiavom tiesiais keliais Wassadou stovyklos link. Nuvažiavus apie 100km nuo bivuako, vienam miestelyjo buvo sambrūzdis, ir matėsi dūmai. Tolumoj matėm, kaip gesina dalykus kažkas, o prieš akis jau buvom paviję kelis ralio ekipažus. Kažkodėl jie sukosi, tai mes nusprednėm, kad reikia suktis ir mums, nes priekyje buvo žioplių minia ir tikriausiai čia uždarytas kelias ar kažkokia velniava. Važiavom lygiagrečia gatvele gal porą kilometrų ir sakom jau čia bus gerai! Bet kai tik priartėjom prie pagrindinės gatvės, pamatėm, kad minia neišsisklaidžius. Žmonės rodė sukryžiavę rankas virš galvos ir neleido mums sukt į gatvę, pradėjo daužyt rankom per stogą. Mes padarėm mirties kilpą ir lėkėm atgal nuo tos gatvės. pasirodo čia biški riaušės buvo, o dūmai kilo iš degančių padangų - barikadų. Viena iš teorijo, kad valdžia nori apmokestint motopirkas, o liaudžiai nepatinka, tai jie mėto iš akmenų ir degina viską. Nors už 20m esančioj gatvelėj gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Ožkos vaikščiojo po gatves, kažkas skailbė arba darė valgyt, o vaikai žaidė stalo futbolą(!). Pavažiavę dar toliau įšokom jau į gerą kelią, bet vėl privažiavom panašius dalykus. Bandėm apvažiuot paskui kažkokį džipą, bet jam nelabai sekėsi važiuot, tai reikėjo suktis atgal ir ieškot kito kelio. Ratais kvadratais apvažiavom ir paskutinę barikadą. Kai pagavom internetą, gavom žinutes iš ASistemų komandų, kurie įspėjo apvažiuot šitą kaimelį. Iki stovyklos dar važiavom su lengvu nerimu, bet nepraėjo nė dvi valandos ir mes jau stovykloj ir aišku nėra laisvų lovų. Vėl naktis dulkėse.



Dieną praleidom sėdėdami ant upės kranto ir žiūrėdami į medžius kitoj upės pusėj, kur kartais pamatydavom bezdžionę. Žinojom, kad čia paskutinė diena Senegale, ir kad liko viso labo trys etapai. Ralis po truputį užkniso vis labiau ir labiau - vaizdai nustojo džiuginę, o dulkės erzino vis labiau ir labiau. Kas vakarą ant daiktų jų būdavo kone per pirštą. Net, atrodo, pravalius dulkes ir važiuojant lygiu keliu, vos krestelėjus per kokį nelygumą, mašinoj vėl pasklisdavo dulkių kvapas. Mašinos salonas nebebuvo juodas ar pilkas. Buvo kažkoks rusvas ir purvinas. Nežinau kodėl, bet rytojaus Gambija mums atrodė kaip svajonių išsipildymo šalis. Su šitais atrodymais ryte pakilom, užvalgėm, susipakavom ir lėkėm pasienio link. Atvažiavom prie sienos tikrai ne pirmi, bet ten daug ką lėmė atsitiktinumas, kai vienam Senegalo pareigūnui reikėjo duot pasus ir po kažkiek eurų arba Senegalo CFA už žmogų. Mes davėm gal po 5000CFA už žmogų. Kažkaip pasikeitė eilė ir keli ekipažai aplenkė mus, kelis ekipažus aplenkėm mes šitoj loterijoj, bet mes jau važiuojam ir kertam Gambijos užrašą.

GAMBIJA

Stojam prie Gambijos sienos - ten tvarka paprasta - įeini į namelį ir lauki, kol prieis eilė užrašyt tave ir tavo paso numerį į knygą. Su mašina pavažiuoji penkis metrus ir mašiną patikrina arba iškrato kažkoks pareigūnas. Mūsų atveju jie palietė tašę, pakilo dulkių kamuolys ir sako ai važiuokit. Tada šutini penkis kilometrus iki muitinės, kur tvarka dar paprastesnė, tik gerokai lėtesnė. Vadinamoj muitinėj vėl reikia susimokėt kažkiek pinigų (apie 10Eur) ir žmogelis parašo automobilio deklaracijos lapą. Žmogelis nelabai skubinasi, tad eilėj pralaukėm kone dvi valandas. Kažkokie vengrai sugalvojo planą, kad tipo jie pirmiau atvažiavo ir užlindo prieš mane. Paskui kvietėsi dar vienus draugus. Ir dar vienus. Ir trečius besikviečiant pradėjau šaukt, kad jie daro nesąmones, o jie man pradėjo aiškint, kad jų kultūra yra aukštesnė už mano nes jie yra europiečiai. Po kelių minučių šaukimų paklausėm vieni kitų klausimo ką keičia 5 minutes, ir kadangi abu atsakymai buvo nieko aš nemandagiai pasiūlau jiems pastovėt kur stovi dabar. Galvojau neblogai čia mus Gambija sutinka, kas bus toliau. Toliau pagaliau pajudėjom. Pasirinkom vadinamąjį sunkesnį maršrutą - prasti keliai, du kartus keltis keltu. Vis atrakcijos. Nelabai ilgai laukus persikėlėm per upę Gambija. Keliai buvo nestebuklingi, bet ten buvo policijos ir migracijos postas, kur patamėm skirtumus su Senegalu - pareigūnai prašė ne dokumentų o dovanų. iš pradžių pasimetėm nuo tokio klausimo, bet greit susgribom ir užkišom jų prašymus tušinukais. Su mersais išsiskyrėm. Jie nulėkė kaip pasiutę, mes važiavom konservatyviau. Visgi jau esam ir skridę, ir ratus pramušę, ir šakę sulenkę. Ralį norisi pabaigt. Pavijo Lukrida su savo landroveriu. Buvom geri žmonės ir praleidom. Jie mums pamirksėjo posūkiais. Labai smagu buvo. Po 30-40 kilometrų mus vėl sustabdė, vėl kalbino, pasakojo apie Gambiją ir prašė dovanų. Palaipsniui kelias gerėjo ir jau žvyrkelis tapo toks geras, kad galėjom spaust apie 80-90km/h. Pavijom mes Lukridą. Jie mus praleido. Mes jiems pamirksėjom posūkiais. Kelias buvo remontuojamas, tai kartais važiuodavom juo, kartais neblogu žvyrkeliu šalia pagrindinio kelio. Esmės nekeitė. Tikslas buvo už mažiau nei šimto kilometrų ir dabar jau tikėjomės stovykloj rast lovą, kur galėsim normaliai išsitiest. Pasiekėm keltą. Prie kelto jau laukė keletas mašinų, tarp jų ir bisonai. Pasidžiaugėm vėl susitikę ir juos įvarė į keltą, o mus paliko kariaut su begale naglų vaikų. Tadas išėjo ieškot interneto. Vaikai kaip kokie zombiai per filmus buvo apspitę mašiną, kišo rankas į vidų ir prašė dovanų, tuščių butelių ir šiaip visko. Nebuvo labai jauku, bet kai apsimečiau miegantis arba numiręs, jie atstojo. Iš atplaukusio kelto išvažiavo mašina su lenktynių numeriu, sakau kas yra, ko ne stovykloj. Kažką pasakė, kad jie kažkur važiuoja ir sakiau gerai. Aplinkiniai vaikai man sakė, kad stovykla yra pilna ir liepė važiuot šalia į kitą stovyklą. Aš, aišku, jiems sakiau, kad nemokytų tėvo vaikų daryt. Persikėlėm. Keliantis keltu labai džiugino Upės gaiva. Nepatikėsit kas mums moja nuo kranto - skandinaviškų plaukų berniukas Kęstutis. Sako visos stovyklos pilnos, bet čia kažkur Lietuviai kažką surado. Nusekėm jam įkandin ir ten radom jau visą krūvą Lietuvių - Amerlaifai, Bisonai ir Asistemos. Sako paėmė visiems po pirkią. jei būčiau turėjęs pitardų būčiau šovęs čia ir dabar! Ko gero geriausios žinios per kelias paskutinias dienas. Šovėm alaus, riešutų ir susiorganizavom laivą plaukt žiūrėt begemotų. Nieko, aišku, mes ten nematėm, bet buvo smagu pailsėt nuo to bruzdesio ir tų dulkių. Nors begemotų nematėm, bet matėm neblogo dydžio laužą ant kranto o ir tokiu laiveliu, koks mus plukdė kasdien nepaplauksi. Grįžus mūsų jau laukė vakarienė, o po jos - Amberlaifo Ginto gimtadienis su Gambijietišku vietinu būgnų antsambliu ir šokėjom. Turėjom šokt ir mes! Iš esmės reikėjo išlaisvint save ir trypt žemę. Nereikėjo sukt kažkokių nesąmoningų aštuonetukų ar kažkaip žingsnius skaičiuot. Po šokių pasidžiaugėm dušu. Geras dušas buvo, vienas čiaupas - nereikėjo žaist ten ir reguliuot temperatūros, kad būtų maloni. Pamiegojom kaip karaliai - lovose! Dar kartą ačiū Amberlaifams už šitą kambarių rezervaciją! Palesę pusryčius, kas nusiplovę mašiną, kas ne, išvažiavom į priešpaskutinį etapą. Važiavom tai krūvoj, tai atskirai. Per daug nesiderinom vieni prie kitų, bet dėl dažų policijos ar kariuomenės postų vis pavydom vieni kitus. Pakeliui radom mokyklą, ir nors buvo šeštadienis, bet ten vyko pamokos. Susiradę mokytojus pasakėm, kad turim šiek tiek mokyklinių rašymo ir piešimo reikmenų ir norėtume padovanoti jiems. Mokytojai apsidžiaugė. Aprodė mokyklą, klases. Klasės dvi, o mokosi ten 350 mokinių, dirba 9 mokytojai. Pagal taisykles, klasėje negalima muštis, vogti, ir pardavinėti daiktų. Važiavom toliau. Be didesnių įdomybių, apart keleto mėlynų šiukšlių vidury kelio, kurios pasirodo yra bais gražūs paukščiai, ir kažkokių nesuprantamų daubų ant kelių pasiekėm stovyklavietę. Po truputį susirinko didžioji dauguma lietuvių, o kadangi buvo pietų metas, tai prie stalo draugiškai padarėm tarybos susirinkimą ir nusprendėm, kad nėra čia ko laukti, nes veiklos nelabai nusimato, o ir trobesėlius gal gausim tik po gerų trijų valandų. Mes su Taduku pavalgėm pirmi ir nusprendėm lėkt į mūsų viešbutį PalmBeach daryt žvalgybos ir, jei pavyks, užsakyt kambarius kitiems Lietuviams. Pakeliui į Bandžiulį mums baiginėjosi kuras, o jokių normalių kolonėlių čia nei su žiburiu nerasi. Radom kažkokią 200 litrų bačką pastatyą prie kelio ir sakom reik čia paklaust. Pasirodo, kad čia yra vietiniai degalinių ženklai, ir kolega žinoma turėjo gazolio. Į nieką mainyt nenorėjo, nes ne jis čia vadas, tad reikėjo sumokėt jam kelis šimtus vietinių pinigų ir už tai jis mums pripylė 10l kažkokio birzgalo, kuris iš pradžių sukėlė įtarimą, bet mūsų passatui tiko. Iki viešbučio buvo likę apie šimtą kilometrų, ir dar kokie du šimtai patikrinimo postų. Likos apie dvidešimt kilometrų iki tikslo sustojom prie kažkokio trobesio atiduot savo maisto likučių, nes turėjom dar nemažai konservų ir makaronų, truputį saldainių. Čia pasijutom truputį kalti, kad taip elgiamės, bet apžiūrėję ką čia turim vietiniai nusprendė priimt mūsų dovanas. Susimokėt nereikėjo, bet fanfaros viduje nešaudė. Visgi nuvažiuojant dar šūktelėjo, kad ačiū. Važiuojant aplink Bandžulį pataikėm vėl į kelio remontus ir teko juos apvažinėt. Vis atrakcija. Po truputį artėjom prie vandenyno ir štai posūkis į mūsų viešbutį. Jį aišku saugo keli rastamanai, kurie jau nori pirkt mūsų passatą. Pasakėm, kad dar ne dabar ir nuvažiavom viešbutin ieškot kur nakvot. Mums pasisekė ir radom kambarių tiek sau, tiek mūsų draugams Lietuviams. Supildę popieras ir sumokėję, nuėjom įmerkt kojas į vandenyną ir sudaušt alaus buteliais, kad visgi mums pavyko nuvažiuot visus (beveik visus, likę yra 2,4km iki finišo) kilometrus. Nors viešbutyje vyrauja baltaodžiai turistai, vietiniai ten randa pro kur įlįst ir pasiprašyt dovanų. Atvažiavo likusi mūsų kompanijos dalis, prasidėjo cirkai - ne visiems buvo kambarių, kitiems nebeliko rezervacijų, kurias jie turėjo rytdienai ir panašūs afrikiniai dalykai. Kambariai buvo neblogi - turėjom normalų tualetą ir net dušą su dviem čiaupais ir net šiltu vandeniu! Prieš prausiantis nuėjom į mašiną padaryt tvarkos. Ir čia dar arfika mus nustebino. Mes matėm, kad yra vietinės faunos prie Asistemos ir jie ten kažką dera, bet nesumetėm, kad laukia ir mūsų tokia dalia. Išsikrovėm kelias tašes ir kuprines iš bagažinės ir minia kaip zombiai apsputo mus. Ėmė klausinėt už kiek parduotam, matuotis dalykus, imt ir neštis, kažką derėtis, šaukt. Buvo tikras turgus. Aplink mus apstojo kone 20 žmonių ir jie ten derėjosi dėl visko. Šiaip ne taip atsilaikėm, aišku, ne be nuostolių - netekom vieno ciklopo, powerbanko, keleto švieselių ir dar patys nežinom ko. Iš šito turgaus užsidirbom kelias dešimtis eurų - beveik porą tūkstančių vietinių dalasų ir su savo tašėm ėjom daryt tvarką. Suradę švariausisu darbužius, nusiprausę po dušu pagaliau vėl jautėmės kaip pilnaverčiai žmonės! Pavalgėm kažkokių kotletų ir vakarodami su kitais lietuviais laukėm rytojaus. Atsikėlėm ryte ir jau niekas negalėjo mūsų nustebint, bet pasirodo, kad visgi galėjo - mūsų mašina stovi ne visai taip, kaip buvo palikta iš vakaro ir nereik būt specu, kad suprastum, jog su passatu yra nubrauktas amberlaifų džipo buferis. Buferio nubraukti dažai, o passato sulankstytas sparnas. Dar prie šito, kažkokie vengrai pristojo, kad jų durelės nubrauktos, nors jie man taip ir nesugebėjo įrodyt ar parodyt, kur ir kaip buvo paliesta jų mašina. Perpykęs ant apsaugos, kuri iš vakaro iš mūsų gavo visokių vaistų ir dovanų, kad nieko nežiūrėjo ėmiau siust. Bet vienas rastamanas, kuris plovė mūsų mašiną ir laukė 100 dalasų užmokesčio sakė, kad baltarūriai kažką krapštė prie mūsų mašinos nakčia ir pridirbo. Baisiai keista buvo ir tai, kad mūsų spynelė buvo pilna kažkokių snarglių, nu bet šiaip ne taip nusiraminom, sėdom visi į mašinas ir lėkėm finišuot. Kai nuvažiavom paskutinius 2,5km sprogo passatas. Juokauju, aišku, kad niekas ten nesprogo, bet susiradom draugų policininkų ir palaukėm draugiškai, kol pripūs finišo balioną. Ne taip, kad kaip visi normalūs žmonės nusifotografuot finiše, bet kažkur ten saulių piešt, šokt ant stogo ir rūkyt pergalės cigarus iškart!



Liko vienintelis nerimas - parduot mašiną. Bet nerimas nebuvo didelis, nes norinčių buvo tuntais. Net su tais, kur buvom sutarę už 1000Eur, suderėjom iš naujo, kad kaina yra 1100Eur, o kiti nesibodėjo ir už 1400Eur pirkt. Bet aišku, mums buvo svarbu, kad pinigai būtų Eurai ir būtų vietoj. Po 15 minučių jau atidaviau raktelius kažkokiam Muhametui ir pats nesupratau kokį popierių. Dokumentų nelabai radau, gal kur nukritę, gal kas paėmęs. Ne didelės problemos. Šovėm pergalės fanfaras. Su visais lietuviais sukirtom rankas, pasidžiaugėm, pasifotkinom. Kolega Tesla atidavė skolą alumi ir net davė pavairuot jo Teslą. Traukia tikrai gerai, bet aš nebaisiai švelniai nuvažiavau nuo atsfalto, tai galvojau susimokėsiu už visą gyvenimą. Gerai, kad nieko nenutiko ir panašu, kad Saša atlyžo! B2B baigtas! Į viešbutį, kraut šmutkes ir gerai atšvęst! Rytoj - lėktuvas namo.

PASSATAS

Apie mūsų automobiliuką būtų galima visą atskirą tomą rašyt. Vizija buvo graži - nusiperkam, tept lept pravarom TA ir važiuojam! Viskas aišku panašiai ir buvo, tik tas tept lept užtruko kone pusę metų. Turbūt taip būna, kai perki mašiną be stabdžių. Galima jau įtart, kad kažkas su ja nėra visai gerai, jei jau net stabdžių nėra. Na bet mašina užsikuria, pavaros įsimeta, važiuoja, kaip ir viskas ok. Antanas įdėjo dar butelį DOT'o ir patarė be reikalo nestabdyt. Pasirodė šiek tiek keistas pasiūlymas, na bet senas žmogus sako, senas žmogus žino. Kai visgi po dešimties kilometrų pabandžiau pastabdyti pamačiau, kad nieko gero iš to nesigauna. Stojom daryt remontus - teko kažkaip užglušinti abu galinius ratus - vieną aklę turėjom, kitą padarėm iš guminio diržo. Dotas aišku atsikimšo ir išsiliejo, iš pakeleivingų žmonių gavom vairo stiprintuvo skysčio, pripylėm jo į beveik tuščią stabdžių skysčio bakelį ir važiavom toliau. Stabdė neblogai. Po keleto savaičių nusivarėm mašiną į garažą, apėjom su plaktuku ir pasinėrėm į depresiją. Turim metalo laužo krūvą su neveikiančiais stabdžiais. Visa idėja pašpakliuot ir pamiršt žlugo, nes nebebuvo prie ko špakliuoti. Pasiėmiau atostogas ir visą savaitę nuo ryto iki vakaro virinau mašiną. Pirkau galines arkas, dar vieną bagažinės dangtį. Išardytas salonas, išimti stiklai, suvirintas dugnas. Kur prisiliesdavau, ten rasdavau prbolemų. Po savaitės virinimo darbų mašina jau atrodė panaši į mašiną, daug kur šmėžavo grunto ir špakliaus pėdsakų. Pakeitėm net ir galinių stabdžių vamzdukus, cilindriukus ir šlangutes. Užniaukėm langus. Atėjo laikas atnaujint spalvą. Grubiai nušveitę mašiną su puikios senukų kokybės lenkiškais šlifuokliais nudažėm ją ne tokiais puikiais baltais aliejiniais dažais ir mašina atrodė kaip nauja. Nupurškėm buferius, uždėjom kažkokius lietu ratus. Nuvarėm į TA, radom klibančių sailnetblokų ir šarnyrų. Pakeitėm tuos. Radom sulankstytą šakę. Ištiesinom kiek valiojom. Praėjom technikinę. Turim dar vieną puikia mašiną, kuri visiškai nevažiuoja ir pavarų dėžėj ryškiai trūksta sinchronizatorių. Nusipirkom 1.9TDI variklį. Pakeitėm generatoriaus vietą - dabar viską suka vienas dirželis. Per tą laiką nuvežiau dėžę pas savo mėgstamus meistrus į Alytų, perrinko dėžę. Pataisėm ir starterį, nes buvo supuvęs ir ne visada sukdavo. Viską surinkom į krūvą ir užkūrėm. Visiškai netraukė variklis. Po žaidimo su siurbliu supratau, kad visgi reikia dėt 10mm plunžerį. Padarėm franken-pump siurblį ir važiavo kurkas geriau. Po kiek laiko sulūžo siurblys - viena iš plokštelių neatlaikė spaudimo ir suskilo. Visur bėgo salerka (lygiai ta pati, kur ir ispanijoj paskui sulūžo). Pataisėm tą plokštelę. Pradėjom užsiiminėt žaidimais - instaliavimai visokių papildomų lempų, buksyravimo kilpų, stogo bagažinių, racijų ir t.t. Nusipirkom 6 R14 ratus su pusgyvėm žieminėm padangom. Šikna jau pradėjo gerokai svilt ir darbai garaže nesibaigdavo be 10 valandos vakaro. Autoaibė tapo dažniausiai lankoma parduotuve, pinigų apskaita tapo ne tokia svarbi, kaip mašinos paruošimas, o problemos nesiruošė mūsų apleist ir man jau buvo kilę visokių minčių, kad čia gal kokie ženklai, kad kažkas vyksta negerai ir gal nieko gero nebus su tuo raliu.. Bet šįkart nebuvau linkęs taip lengvai pasiduot ir nors jau paskutinė savaitė, bet aš toliau kovojau su ūžiančiu vairuotojo pusės guoliu, kuris (po trijų pakeistų guolių ir abiejų vairuotojo pusės granatų) pasirodė yra keleivio pusės išorinė granata. Kai likus porai dienų iki išvažiavimo mašina buvo plius minus paruošta, dar patvarkiau saloną, prikniedijau apšifkes, padariau daugiau šviesos, protingus ir nevisai protingus laikiklius dalykams ant stogo bagažinės. Tą patį savaitgalį dar turėjau garbės ir duslintuvą susitvarkyt ir gumas pasikeist, nes jis kabėjo žemai ir sugebėjau nuraut jį įvažiuodamas į garažą. IT JUST DOESNT END!!! Iš vakaro susikrovėm visas šmutkes į mašiną ir pamatėm, kad mūsų galas nusėdęs iki begalybės - ėmėm lauk galines spyruokles ir kišom po jom gumas ir plius minus atstatėm mašiną į normalią išvaizdą. Viskas. Kas padaryta - padaryta. Neprivalgęs - neprilaižysi. Kaip paaiškėjo vėliau, dar biški prilaižėm, nes kelionės pradžioj, maždaug už Varšuvos, nustojo šviest šviesos. Nelabai patiko spynelei, per ją pajungti hologenai. Budapešte truputį pakeitėm vietas kur kas jungiasi ir šitos problemos daugiau nebesutikom. Sutikom, aišku kitų - prie pat Ispanijos sienos vėl sulūžo mūsų siurblys. Tiksliau jo zagluškė. Išgelbėjo Vokiečiai ir Amberlaifai. Maroke nulūžo aparatėlis saulės uždengėlis. Niekad negalvojau, kad jis toks reikalingas, kol nereikėjo važiuot tiesiai į saulę. Už keleto dienų, mūsų pelėdžius Giedrius pakratė sparnus ir daugiau jų nebepakratė. Marokas mus nudžiugino su pataisytu saulės uždengikliu, bet kitą dieną skaudžiau palietė mūsų savigarbą su šuoliais per kopas - sulūžo stogo bagažinė, pažiro kanistrai, netekom dar vieno bereikalingo žmonijos išmislo - spidometro. Po antro ir gerokai skaudesnio šuolio variklis nebuvo linkęs sustot suktis, bet po keleto valandų persigalvojo ir sustojom visam. Pakeliui į stovyklavietę netekom dviejų ratlankių (laikinai). Laimingo atsitiktinumo dėka stovyklavom toj pačioj vietoj, kaip ir mūsų donoras, iš kurio nupirkom siurblį ir pasitaisėm savo žvėrį. Ratlankius pataisė vietinis michelin už tuščią dyzelio kanistrą.



Sekančią dieną pasidžiaugėm geru keliu senegale ir po sekundės įrovę į duobę sulankėm šakę. Nuo dabar mašina cypia sukant staigius posūkius. Pradėjo maskatuot priekinis buferis. Ryte dar radom sulenktą šoną, o finišavę dar sugebėjom ir stogą įlenkt. Šiaip jokių didesnių problemų ir neturėjom, tad mašinos pasirinkimą/paruošimą laikau pavykusiu! Klaidų aišku padaryta tikrai ne mažai, bet čia turbūt ir pats smagumas.
Visiems įdomu ar nebuvo gaila palikt mašinos ir už kiek pardavėm. Tas gailumas toks keistas - iš vienos pusės taip, darbo ir pinigų buvo įdėta tikrai nemažai ir mašina buvo pasiekus tikrai gerą techninę būklę. iš kitos - jau pirkdami ir ruošdami ją žinojom, koks jos likimas. Morališkai tam buvom nusiteikę ir per daug negalvojom, gal net visai smagu buvo atsikratyt jos ir su ja susiejusių rūpesčių. Pardavėm mašiną labai lengvai. Tadukas per fb surado pirkėjų už 1000Eur. Pabandėm pakelt kainą iki 1500Eur, nelabai atsirado daug norinčių, bet prie mašinos vistiek dar išsiderėjom šimtą eurų. Norinčių pirkt mašiną tikrai buvo nemažai ir niekam didelių problemų dėl to nekilo.



PATARIMAI ATEITIES KARTOMS

1. Mažiau klausykit kitų šnekų ir patarimų;
2. Pasimkint mažiau kanistrų ir daugiau sandtrackų;
3. Mažiau šnekėt, kad gerai sekasi - karma negailestinga;

Vardas

Komentaras

Apsauga nuo botų

2008 @ MaTeL1S