Matelio norėjimai...
Niekam įdomus blog'as
Oktoberfest 2016
    (2016-09-26 21:54:59)

VARTODAMI ALKOHOLĮ RIZIKUOJAT SAVO SVEIKATA, ŠEIMOS IR VISUOMENĖS GEROVE

Nu kas skaito šituos mano pezalus nuo pradžios tikriausiai jau žino, kad šitas straipsnis bus apie besaikį alkoholio vartojimą, jei jūs čia naujokas ir neesat didelis girtų žmonių nuotykių mėgėjas, tai patariu negaišt laiko ir nebūt čia.

Nu o jei visgi nusprendei švaistyt savo laiką ir skaityt toliau, tai tikriausiai jau supratai, kad rašysiu apie legendinį reiškinį vykstantį Miunchene rugsėjo mėnesio pabaigoj.

PAGALIAU! Senai laikas buvo ten nuvažiuot. Žinojau, kad gerai, bet nežinojau, kad taip gerai. Rojus. Portalas į paralelinę visatą ir čia tikrai ne visi apibūdinimai, kurie mane aplankė per tris nuotykių nestokojančias dienas. O nuotykių buvo, ir kol dar atsimenu daug neatsiminimų pabandysiu juos čia sudėliot chronoligine tvarka, įmesiu kelias nuotraukas, bet nei žodžiai, nei vaizdai negali sukurt to jausmo, kurį jaučiau būdamas ten. Nu bent jau aš nemoku jų taip sudėliot.

Mintys kristalizuotis pradėjo dar vasarą, kada su Vilkų taryba (kuri dabar yra tik trys žmonės - Vycka ir Tadukas) nusprendėm, kad atėjo laikas važiuot. Nusipirkom bilietus. Susiradom kur nakvosim. Vėliau nusipirkom lėderhosen, marškinius, kojnes - maždaug pasiruošėm. To dar nežinojom, bet be kostiumo ten kaip klounas atrodai. Lygiai taip atrodai kaip klounas, jei geri alų ne iš litrinių bokalų. O matėm dar tokius fruktus, kur gėrė girą ir vandenį. Išvis nesupratom. Nu bet neužbėgsiu įvykiam už akių ir grįžtu prie pirmos dienos jau oktoberfeste. Tai buvo penktadienis. Buvom prigąsdinti, kad nežmoniškos eilės į palapines, tai išjudėjom apie dešimtą ryto. Ten turbūt neįmanoma nerest, nes žmonių srautai formavosi bent trys kilometrai iki šventės. O visi su tradciniais rūbais, tai tikrai neapsigausi kur žmonės eina. O rūbai gražūs. Ypač moteriški. Į pačią šventę atėjom gal per pusvalandį ir jau prieš 11val sėdėjom palapinėj. "The place where i belong" galvojau. Palapinė ošia. Ten ta palapinė talpina apie 10k žmonių ir visi ošia. Šėlsta. Kas nors užsilipa ant stalo ir bando susiverst alaus bokalą vienu užėjimu. Visi palaiko. Groja muzikėlė - dainuoja. Šalia kažkokie brazilai išsiviepę su savo vėliava sėdi. Mums pasitiko pupytė ir iškart rado kur prisėst. Pats niekaip nerastum vietos. Iškart užsisakėm alaus ir pasileidom į tą svajonių kosmosą. Išgėrėm gal po vieną alaus ir nusprendėm pakeist palapinę.
Tarp palapinių gausu visokių atrakcijonų, tai susigundėm padaryt free fall tower. Nebuvo labai baisu, bet buvo gražu apžvelgt viską iš viršaus. Pabandėm dar vieną palapinę - ten buvo šiek tiek tyliau. Nuėjom į dar vieną ir tuomet atsivėrė portalas į paralelinį pasaulį. Iš to paralinio pasaulio aš grįžau tik apie 8 valandą vakaro sėdėdamas kažkokiam metro, važiuojantis pats nežinau kur. Su išsikrovusiu telefonu. Čia prasidėjo mano pirmi daiktų praradimai, nes pateriojau skrybėlę ir buvau be savo striukytės. Adreso ir telefono numerio užsirašęs aišku neturėjau. Galvoju bus įdomu. Sakau blaivia galva gerų sprendimų priimta nebus. Radau piceriją, kur leido pasikraut telefoną ir atsigert alaus. Bekraudamas telefoną susiekiau su chebra ir gavau adresą. Tuo metu buvau apie 3km nuo vietos, kur turėjau nakvot. Protinga mintis imt taksi ir nuvažiuot į vietą mane buvo aplankius, bet sakau ai čia netoli. Nu tas netoli man užtruko parsirast 4 valandas, per kurias mano telefonas vėl numirė. Namą radau. Buto numerio ne. Ten toks namas, kur aukšte gal 30 butų. Ir šeši aukštai. Barako stilius. Pagal pavardę atsakiau, du butus kur galėjau nakvot. Buvo jau apie tris nakties, kada aplankė tokia protinga mintis mane. Tai negalėjau persistengt skambyt smarkiai. Tai skambinau nesmarkiai. Draugai girdėjo, bet galvojo, kad aš prie apatinių durų, tai tik jas atrakino. Realiai stovėjom per pusę metro vienas nuo kito ir būt užtekę tik padainuot ką nors ir būtume išsidavę. Na bet neįsileido tai neįsileido. Galvojau gal ten kokie vokiečiai gyvena. Kadangi laiptinė buvo šilta ir su kilimine danga, tai mano miegojimo sąlygos labai daug nuo to nesikeitė, kurioj pusėj durų aš būčiau buvęs. Pradėjo švist. Nuėjau laukan pažiūrėt kurie galėtų būt langai ir sutikau tokį žmogų. Sakau enšuldegung, i have a problem. Jis mielai sutiko pakraut mano telefoną keletą minučių ir papasakojo šiek tiek apie miuncheną. Gavęs telefoną radau žinutę su trim skaičiais joje ir pirmos dienos nuotykiai čia kaip ir baigėsi. Sutikęs draugus tikėjausi išgirst daug atsakymų į klausimus, bet kai pamačiau, kad ir Vycka į mane žiūri viltingai supratau, kad visgi atsakymų nebus. Tik daugiau klausimų. Nes buvom visi trys pasimetę. Išsibarstę. Tik Tadukas su Vycka susitiko vakare, apie devintą vakaro. Tadukas pateriojo striukę, o štai mano striukę Vycka parnešė. Labiausiai tikėtina situacija, kad Tadukas išėjo parūkyt ir paskui prisėdė prie kokių draugų, o kadangi Vycka buvo pakritęs aš išėjau Taduko ieškot. Kas vyko tarp 15:00 ir 20:00 aš neturiu nė žalio supratimo. Tame tarpe buvo ir mano išganinga mintis kažkaip kažkur pasimest.

Antra diena. Vyrai pasimokė iš savo klaidų. Kiekvienas turėjom adresą, kur nakvosim tą dieną ir telefono numerį. Vardą ir pavardę. Išėjom pasiruošę. Pradėjom vėl apie 11 ryte. Šįkart pabandėm dar vieną palapinę. Norėjom valgyt - nusipirkom po pusę vištos, pasiėmėm alučio. Tiesa, su vietom jau buvo prastesnė situacija, bet mums padavėjas sako užlipkit į viršų ir sakykit, kad nuo Markuso. Ne kartą šituo naudojomės dar. Bevalgant susipažinom su trim naujais draugais iš amerikos. Frankas, Kim ir Lexus (Alexa, bet Lexus lengviau atsimint buvo). Jie atvarė čia tik dėl oktoberfesto. Irgi pasiruošę - su kostiumais ir t.t. Puikūs žmonės. Daug pasijuokėm, bet mes sugalvojom, kad norim į bumpercars ir gal į kitą palapinę. Nu ir į LOST AND FOUND aišku pirmiausia. Nes ta vieta dirba tik nuo 13:00. Bumpercars suteikė nežmoniškai daug laimės - visi varinėja ir trankos vieni į kitus. Žiauriai smagu buvo. Kartojom dar ne kartą šią pramogą. Radinių skyriuj sėkmė mūsų neaplankė, Taduko striukė su dalykais rasta nebuvo. Mano skrybėlė irgi. Buvo apie 14:00 dienos ir jau į palapines įeit nebėjo. Neįleidinėdavo. Prie kai kurių būdavo eilės, kuriose gali stovėt ir laukt. Markuso triukas mus išgelbėjo dar kartą, o ten radom dar naują draugą Rogerį. Irgi amerikonas, bet gyvena Europoj, berods Italijoj. Atlėkęs su truakiniu vienai dienai. Kai jį radom jis jau buvo pavargęs, bet paskui ko gero ir jam atsivėrė portalas, nes atgijo ir davė džezo su mum. Susitikom atgal su Franku, bet po keleto alaus mus nuvijo žemyn. Palapinė šita buvo ko gero geriausia kurioj esam buvę. Dainavo visokias žinomas dainas - i will survive, we are the champions ir t.t. Dėl tokių dainų vos pašneku. O kai paleido YMCA tai pirmą kartą mačiau kaip dešimt tūkstančių žmonių varom YMCA. NEBLOGAI ATRODO. Tai vat nusileidę apačion jau dainavom kaip ir visi ant stalų ir t.t. Kol kažkaip netikėtai atėjo 11 valanda vakaro ir mums buvo metas eiti. Reikėjo pasiimt daiktus, nes šiais metais su kuprinėm į oktoberfestą neįleido - šalia buvo saugykla kur gal už dešimt ar kiek eurų palikom tašes. Gavom lapukus. Visi nusifotkinom juos ir užsirašėm numerius (vyrai rimčiau buvom nusiteikę, nei pirmą dieną). Pasiėmę daiktus, turjėom važiuto su dviem traukinukais iki tos vietos, bet metro schema buvo nebeįkandama. Nusprendėm, kad reikia dar alaus ir ko nors užkąst. Tuo metu Tadukas iš kažkur gavo kako formos iškamšą. Kažkas laimėjo ir padovanojo jam. Tai jis buvo turbūt mėgstamiausias žmogus oktoberfeste, nes visi norėjo su juo selfių pasidaryt. Biški pradėjo užknist, nes viskas pradėjo vykt lėčiau. Žodžiu namo parsiradom su Uberiu ir buvo apie tris ar pusę ketvirtos nakties. Šįkart poniškai - nebe ant grindų o ant čiužinio miegojom. Labai mus patempė mano grupiokė so stogo po galva suteikimu. Ne tik, kad brangu tuo metu Miunchene, bet tiesiog nėra niekur vietų. Visa idėja su Uberiu buvo nebloga, išskyrus tai, kad mums tai kaianvo virš 80Eur.

Trečia diena - ramuma ramuma palyginus. Nuvažiavom apie 12. Atsigėrėm kelis alaus, pasivažinėjom su bumpercars. Nuėjom į radinių klubą. Išėjo bičiukas iš ten ir sako radau savo telefoną - ir visi kas laukia ošia nuoširdžiai ir džiaugas. Geros ir retos emocijos Lietuvoj tokios. Mums irgi biški pasisekė - radom striukę su raktais. Liko tik penegėlių talpyklą gaut. Kažkodėl dar vilties yra, nes tam radinių biure šiaip iškrausto kišenes ir pinigines laiko atskirai. Gal nemažai logikos tame yra, nes ne savo striukę pasiimt reikalų mažiau, nei ne savo peneginę. Apie trečią valandą sugalvojom, kad reikia judėt jau iš oktoberfesto, nes vyrai vėl rimtai nusiteikę - nenorėjom skrydžio pateriot. Ir čia nebuvo klaida. Kai įsėdom į U2 traukinuką, tik antroj nuo galo stotelėj supratom, kad ne į tą pusę važiavom. Nuo tada viskas tapo įdomiau, bet spėjom visur neblogai - net ne paskutiniai į lėktuvą įlipom. Laipinimas jau buvo prasidėjęs aišku seniai ir visi žmonės sėdėjo, bet mūsų dar nešaukė per garsiakalbį. Vat Rygoj tai jau buvom paskutiniai, nes kažkodėl mūsų pirmas skrydis nesiskubino išskrist. Iš rygos jau visai lengvai ir užtikrintai parskridom į Vilnių ir mes jau stovėjom ant savo žemėlės.


Nerast beveik neįmanoma, nes 80% žmonių gatvėje dėvi kostiumais ir juda viena kryptim. Centro link.


Vienas iš nežinau kelių įėjimo į Jurbarko dydžio šventės teritoriją.


Vaizdas iš VIP ložės, kur Markusas mus įkišo. Ir taip, aš neįsivaizduoju, kas tas Markusas. Gal tas padavėjas, kur mus nukreipė.


Mano veidukas labai keičiasi oktoberfesto eigoj. Čia dar visai neblogas.


Visi žmonės draugiški ir praktiškai su visais gali nusifotkint, jei bent kiek noro yra. Čia šiaip kažkokia panelė, kur irgi buvo radinių kluban užsukus. Daug ten žmonių apsilanko.


Fauna palapinės apačioj. Be problemų visi sutinka ar nufotografuot ar nusifotografuot ir su visais nesunku pasišnekėt ir pasidomėt jų gyvenimo istorijų.


Kai varai su bumpercars, tai gauni tokį žetoną. Prieš paskutinį važiavimą visi įsiamžinom. Šiaip nuotraukos labai padeda išsiaiškint dalykų nežinomus faktus, todėl antrą ir trečią dieną jų darėm šiek tiek daugiau.

Reziumuojant galiu pasakyt, kad nors ten buvau tris dienas, mane buvo aplankius nesiliaujanti euforija ir visada norėjau rėkt kad čia yra WUNDERBAR IR AMAZING.
Visi atvažiuodami žinojom, kad čia bus gerai, bet niekas negalvojom, kad bus taip gerai. Pranoko visus lūkesčius.

Nuvažiuokit, bus gerai. Nuvažiavom, buvo gerai.

Vardas

Komentaras

Apsauga nuo botų

2008 @ matel1s