Matelio norėjimai...
Niekam įdomus blog'as
Passat 85
    (2016-11-16 22:21:53)

Laba diena,

šian aprašysiu, kaip nusipirkau seną passatą ir ėjau kryžiaus žygius, kol jį padariau veikiantį ir legalų. Bet esmė, kad padariau - pasiruošiau dirvą tolimesniems darbams. Bandysiu įdėt kelias fotografijas ir pabaigoj rasit linką į google draivą, kur tų nuotraukų tūkstantis ir viena naktis.

Iš pradžių galvojau, kad aš labai traukiu visokius keistus ir nevisai lengvus gyvenimo kelius, o ypač susiejusius su mašinom, tačiau ilgainiui prie to prirantama ir tai tampa kasdienybe. Bekariaudamas kryžiaus žygius supratau, kad gyvenimas gali būt daug paprastesnis ir neįdomesnis. Bet ne apie mano keistą sėkmę čia rašinėsiu, apie passatą vardu Briedis arba Šufelis šitas straipsnis bus. Idėja užgimė po vienų pratybų su LŠS, kai reikėjo daug važinėt po miškus ir pagalvojau, kad blemba, kaip gaila tų mašinų. Jos čia vargsta. Reikia mašinos, kuri sutverta būtų tokiems dalykams - VW PASSAT B2!(jokių synchro, normaliai) Pasišnekėjau su savo sponsorium ir idėjinu vadu J.D. ir nepraėjus nė trim dienom, pabudęs vieną šeštadienio rytą supratau, kad šiandien yra diena, kai reikia pirkt mašiną.

Nulėkėm į Kauną į kažkokį perekupų šrotą, kur stovėjo ir daugiau mašinų, gal ir šimtą kartų geresnių, bet aš žinojau, kad man reikia benzininio passato. Turėjom su savim 20l benzino. Įpylėm biški į karbą. Pamaigėm pidalą, pasukom raktelį ir purpt ir dirba. Akumą, aišku, irgi savo atsivežėm. Aišku dirbo neilgai, nes ant laisvų nedirba (nedirba ir po šiai dienai), bet jei tik tokios bėdos su mašina, tai čia praktiškai bėdų kaip nebūta. Patikrinau numerius kėbulo ir dokumentų, patikrinau ar visos sutartys yra ir būdamas tikras, kad klaidų čia nepadaryta sėdau į 85 metų dvasia ir 30 metų liaudies meistrų išbandymų kvapu alsuojantį passatą. Išvažiavęs ir padaręs test draivą pamačiau, kad galinio rato amortikas gerokai išsimalęs. Ten tokia atraminė pagalvė pasirodo sugedusi, kuri kainavo 2 eurus. Spidometras - vienas iš nereikalingų žmonijos išradimų - aišku rodė stabilų 0. Nors draugas važiavęs iš šono pasakė, kad aš 130 įspaudžiau be didesnio vargo.

Nusipirkus tokią mašiną širdis tiesiog alsuoja džiaugsmu - ten neveikiančių dalykų tiesgio nėra. Yra veikiantys. Pvz - veikė viena lempa! Veikė pečiukas! Veikė vienas posūkis! Kiek daug veikiančių dalykų mašinoj!!! Net laikrodis veikė.
Ir keturios pavaros į priekį veikė. Po kurio laiko suradau, kad veikė net ir visos penkios į priekį ir viena atgal!! Kažkas uždėjo 4 bėgių bumbulą ant pavarų svirties - niekšai.



Be didesnių nuotykių parlėkėm į laikiną passato stovėjimo vietą. Pastovėjo jis ten savaitę ar kažkiek panašiai. Ar dvi gal net, nes berods aš išvykau plėst savo nežinomybių rato. Grįžus pasitaikė neblogas oras - pabudęs jutau, kad tai puikus oras pakeisti autotransporto priemonės spalvą. Su savo pupyte nulėkiau į krautuvę, nusipirkom švitrinio popiero, berods šimtino ar dušimtai kažkeliasdešimtinio, žodžiu tokio rimtesnio, volelių, vonelę, skiediklio ir dažų. Radom dažus už 4EUR už bankę. Sakėm "no no no, taip brangiai tai jau mes nemokėsim". Tada kažkokios super firmos dažai - 2,70Eur už bankę. Kaip tik tokios spalvos kokios mums reikia. Paimėm tris bankes (garantuotai užteks dviejų, bet viena ant zapaso, vėliau prie ant zapaso pasijungė dar trys).

Prieš paruošiant mašiną darbui, pradėjau nuiminėt viską, ko nereikia ir kas maišo. Tame tarpe buvo ir vidinės palūžios apdailos, kurios slėpė džiaugsmus ir demotyvaciją mano didžiąją. Pirmoji didžioji demotavycija čia pavadinkim. Mašina švelniai tarus papuvus. Kad dugnas su kėdėm vos laikos ant nesuprantamų jėgų mačiau jau važiuodamas autostrada, nes įtartinai švietė pro grindis saulė į akis. Kai pradėjau krapštyt, tai visur vien skylės. Nieko tokio. Darai darai ir padarai.



Praėjo gal pora valandų nuo darbo pradžios. Pašveitėm, išėmėm ko nereikia, nuvalėm didžiąją dalį žemių ir kerpių.





Autotransporto priemonė žaliausios spalvos, kokios būna žali kareiviški autotransportai. Demotyvacija taškas lt buvo kaip mat įveikta ir pamačius, kaip gražiai pasidengė ir nesudėtingai nusidažė viskas buvo šioks toks pagyvėjimas. Kitą dieną uždėjom dar sluoksnį ir palikom džiūt ir kietėt.

Po atostogų Alaus kosmose miunchene grįžau prie passato darbų. Turėjau dvi savaites atostogų, tai sakau čia easy peasy. Pyst ir padarysim. O dievuliau koks aš neteisus buvau ir koks trumparegis...



Mašiną judinant krisdavo rūdys iš jos ir t.t. Bet, kaip pasakė mano garažo kaimynas, nėra čia ką galvot. Pjaut ir virint. Pjaut ir virint. Taip ir reikia iš tikro. Išsipjoviau visą vėžį lauk. Ir pradėjau darytis lopus ir virint juos į vietą. Aišku smala, kuria buvo nupurkštas passato dugnas nelabai padėjo, bet nieko baisaus. Viskas įveikiama. Vienai pusei sugaišau maždaug dvi dienas (čia tik iš vidaus užlopyt). Ir va. Pyst ir rezultatas.



Kai užpurški grunto už 8 eurus, tai iškart atrodo, kad mašina gyvenime nesuges. Daug nevioliojęs ekskrementų į vatą panašiai padariau ir su kita puse. Kita pusė, aišku, buvo sunkiau išpuvus ir darbo buvo daugiau, bet know-how ir patirtis jau nebuvo nulinė! Užtrukdau irgi porą dienų. Paskui dar pavargau su sparnu, kur rato, kad ratas į vidų neįkristų. Mažais žingsneliais į pergalę!



Kad atsikvėpt nuo virinimo pradėjau ieškot kaip karbas veikia. Kiek išsiaiškinau, tai kad ten tikrai yra magija prikišus nagus. Gyvena kažkokia fėja ir ji daro burtus ir tada variklis dirba. Perrinkau išvaliau. Nieko nepasikeitė. Pakeičiau šlangiukus ir tada radau, kad vieną atjungus biški pagerėja situacija, tai laikinai pasidariau taip. Supratau, kad reikės pastiprinimo. Pastiprinimas buvo mano grupiokas, į kurio blogą (senai apleistą) dar nuoroda yra kairiam puslapio šone. Sakė jis kad aš nemoku karbų plaut ir pasiėmė pats išplaut. Išplovė. Sureguliavom. Dirbo visai nieko, bent kol šaltas.

Čia biški įvėliau erdvėlaikį, nes prieš šitą reikalą dar suvirinau slenksčių išorinę pusę.



Ir buvau TA. ten prirašė 7 punktus. Rado dar gale biški papuvę, stopai negerai stabdė, nusimovus guma, stopai nedegė dar kažkas ir dar kažkas. Žodžiu viskas ten easy peasy, nes kažkaip stebuklingu būdu praėjo dūmingumas. Kai praėjo dūmingas, tai jau žinojau, kad šampę šaut reikia, nes visa kita buvo padaroma palyginus lengvai. Aišku, dūmingumas ten savotiškas, nes CH parametras, kuris būna apie šimtą normalioj mašinoj, pas mane buvo viso labo trys tūkstančiai su viršum, ir dūmas net mėlynas buvo, bet gal seniem triperiam tai atleistina.

Visus TA punktus pataisiau išskyrus karbą. Mintis buvo, kad bake daug chlamo gyevna, ir jis mažus filtriukus greit užkimša, tai padariau tokį atstoininką.



Aišku naudos tai nedavė nė kiek, bet ne čia problemos. Važiuodamas į TA patikrinau, kad mano mašina nėra išregistruota. Tai reiškia, kad pirminis pardavėjas jos neišregistravęs. Bandžiau jį surast, bet nepavyko, tai išsiunčiau laišką. Nu tą žmonišką dalyką, kur reik palaižyt popierinį ženkliuką ir užklijuot ant voko. Sakau gal atsilieps. Savininkui buvo 86 metai, tai parašiau laišką didelėm raidėm.

Antras užėjimas į TA. Mašina sušilus, tai ant laisvų nedirba, bet tai netrukdė tikrintojui išsišiept tiek, kad šypsena būtų aplink veidą, o žmonėm, kurie laukė kol jų mašinas iškratys sugalvot, kad šita mašina yra šimtas aštuonioliktų metų. Bet šįkart net aš ilgai TA netrukdau, ne taip kaip pirmą, kur kai pakėlė ieškot, kas negerai spėjo dvi mašinos ant gretimo lifto pasikeist.



Čia yra džiaugmas ir paskutinė nuotrauka - toliau tik rašytiniai nuotykiai. Kai mašina techniškai tvarkinga, reikėtų ją perrigstruot. Nuvažiavau ten kur siunčiau laišką - kažkokie remontai, kažkokie pastoliai, suradau tą butą, sakau centriukas, ar čia ponas Anicetas gyvena. Ateina jauniklis sako vajezau tikrai nežinau, bet paskambyk mano tėčiui. Darosi įdomu, galvoju. Paskambinau ir buvau netikėtai nudžiugintas, nes gavau tiesioginį Aniceto numerį! Laidinis telefonas! Kitą dieną jau skambinu ir net priskambinu. Paaiškinu situaciją ir sutariu, kad palėksim regitron kada. Sakė ok. Kitą dieną, skambina jo sūnus. Sako jis sutvarkys ir po to vėl skambina, kad netvarkys, nes reik vežt Anicetą, o Anicetui sunku su sveikata. Sakau tai kviesk notarą. Pradėjo lot ant manęs, aš pasakiau, kad reikėjo sutvarkyt viską kada reikėjo ir tada nustojo lot. PAžadėjo susiekt po savaitės. Aš, aišku, nusivilęs ir nepasirengęs laukti savaitę susitariau su Anicetu nulėkt į regitrą. Iš pradžių jis nežinojo kuriam name gyvena, bet sakė paskambint po valandos ir tada jau žinojo. Sakau pasiruošk asmens dokumentą, darysim dalykų. Zum Zum nulekiu aš prie to namo. Paskambinu sakau, tamsta, leiskis. Palaikiu 20minučių nieko nėr. Sakau reik dar paskambint. Atsiliepia - sakau tamsta leiskis. Palaukiu 20minučių (čia ne copy-paste, čia taip buvo). Nieko nėr. Paskambinu. Atsiliepia - sakau a girdi, jau leiskis. Nieko nėra dar 20 minučių. Tada kažkoks randominis žmogus sako ko čia lauki, ai sakau žmogaus tokio, sako Tu pažėk, čia šalia yra namo su tokiu pačiu numeriu tik su A raide šalia, gal sako sumaišė. Ačiū sakau. Apibėgau, nieko nėra. Paskambinu dar kartą, jau neatsiliepia, tada dar kartą apibėgu. Žiūrau jo, sėdi kažkoks senukas. Patikrinu - maniškis! Sakau lekiam daryt dalykų į Regitrą. Ok sako. Nulėkėm. Palaukėm ten kiek reikėjo. Konsultantas sako, ai tai čia easy peasy - deklaruoju pardavimą. Reikės dokumento. Mano pencas sako capt capt už kišenės - "tai kad aš neturiu". Ok sakau, lekiam pasiimsim! Gerai, kad jis netoli Regitros gyvena. Paieško jis to dokumento, sako ai žinok neradau. Aišku aš pasiutau, bet pykt negalėjau ant žmogaus, gal net gaila pasidarė. Žmogaus norai tai nebuvo blogi, bet esmė, kad neišregistravom mašinos. Tai prie to pačio dar žiežmariuose +30km/h nusifotkinau - vidury autostrados 50km/h ribojimas - laukiu kol kas nors paaiškins man jo prasmę! Bevažiuodamas pagalvojau, kad gal dokumentai yra nuo jo paslėpti, nes jei aš sugebėjau jį nusivežt į regitrą, tai spėju nebūtų sunku jį ir į banką nusivežt ir išviliot kokius aštuonis šimtus tūkstančių eurų.
Kai jau esu gilioj depresijoj, kad nusipirkau bėdą amžiną, sulaukiu skambučio iš sūnaus - sako išregistruosiu penktadienį arba pirmadienį. Pirmadienį vėl skambutis - atlikta sako. Sėkmės projektuose!
Ketvirtadienis. Regitra. Vis dar su ant laisvų nedirbančia mašina nulekiu ir prireginu. Gaunu antrą žalią lapą, kur parašyta, kad Arūnas Matelis yra mašinos valdovas ir karalius! ŠAMPĖ!

Tik kiek daugiau nei du mėnesiai tepraėjo nuo to, kai nusipirkau mašiną iki to, kol jinai ištikrųjų tapo mano mašina.

Šitoj vietoj turėjau išsitraukt cigarą ir kaip Čerčelis sakyt: now this is not the end. This is not even the beginning of the end. But it is, perhaps, the end of the beginning.

OMG NUOTRAUKOS ČIA ČIA ČIA!!!

O šitos mašinos dar laukia minimum pakėlimas ir vamzdžių uždėjimas, o jei mojo ir sėkmė mane lydės ir toliau, tai gal padarysim ką nors panašaus į pikapą.

P.S. Karbas dabar taip gerai sureguliuotas, kad biški trūkčioja vienam sūkių ruože ir ryja viso labo 25l/100km 95 benzo.

Vardas

Komentaras

Apsauga nuo botų

2008 @ matel1s