Matelio norėjimai...
Niekam įdomus blog'as
#8 Zompedras: rollercoasteriai
    (2020-04-21 08:52:00)

Jau praeitą kartą rašiau, kad gyvenimas gražėja, bet tai dar buvo centai, palyginus su tuo, koks gražus jis tampa tarp trečio ir ketvirto mėnesio.
Rutina mūsų maždaug tokia, kad atsikelia tarp penkių ir septynių, palesa, tada aš pačiūčiuoju, padabaoju, pasiruošiu eit darban ir apie aštuntą-devintą eina vėl lest, o aš, jei reikia važiuoju dirbt darbų. Viskas kaip ir easy peasy, bet dėl karantino mus atsisakė priimt daktarė, tai praskipinom vieną technikinę, kaip paaiškėjo vėliau, būtų buvę visai gerai nepraskipint jos, bet prie to dar prieisim. Kolkas linksmai čilinam ir džiaugiamės vaiko pasiekimais.
Jei tarp dviejų ir triejų mėnesių vaikis pradėjo šypsotis ir gagent, tai tarp triejų ir keturių sugeba kartais ir pasijuokt. Pirmas juokas buvo kai varčiau visaip vaikį ir su galva stumdžiau jį visaip po lovą, tada nusijuokė pirmą kartą. Mes su mamike vos neapsišikom iš laimės. Tie pirmi žavūs kartai, tai tikrai kažkas stebuklingo.
Šalia to, vaikis pradėjo tobulint savo kalbėjimo įgudžius ir dabar peza neužsičiaupdamas. Kartais užmato ką nors, kam privalo papasakot savo gyvenimo istoriją, pvz kokį nors lovos kampą, ar kokią spalvotą kortelę. Tada dar pačiulpia savo pirštus čepsėdamaas, kartais ištraukia juos iš burnos, kartais neištraukęs šneka. Žodžiu problemų pasidaro stipriai mažiau nei mes.
Mūsų bičas dabar yra maždaug 68cm ir 7kg svorio, tai yra toks pats tas niurkomas dydis. Jau gali nulaikyt galvą, nereikia ten triestį kelnes, kad ne taip paimsi, gali susiriest, išsities, nu jau toks tikrai smagu pažaist su juom. Aš taip vieną kartą žaidžiau su juo, nurkiau nurkiau, kol jis sugalvjo, kad nori atpilt ir aišku pataikė man į burną. Buvo keistas jausmas - vėmaliukų skonis burnoj, nors nevėmęs ir nebloga.
BUvo užėję šalčiai, tai atsukom truputį radiatorius. Ir to trupučio užteko, kad stipriai išsausėtų oras kambariuose. Neturim jokio drėkintuvo, apart išplautų sušiktų rankšluostukų ir jo rūbelių, tai abu su sūneliu atsibundam su nosim, pilna bubių. Apie tai, koks yra žmogus pasako ne tai, ar jis krapšto nosį, o tai ką daro su iškrapštytu snarglium. Aš aišku specas savo nosies krapštymo esu ir man problemų nėra, o mažasis dar nėra toks kietas, ir nesugeba įkišt mažo pirštuko į mažą nosytės skylutę. Variau į vaistinę ieškot kokių nors padargų - prispirkau visokių šlangelių už krūvas pinigų ir vandenų su druska, grįžau namo, paimiau vatos, suvilgdžiau vandeniu iš čiaupo ir pardėjau kaišiot giliai į nosį nu ir iškrapščiau tokį bubį baisuoklį. Sūnelis man atsidėkėjo beprotišku žviegimu. Paskui pastebėjom, kad kartais beprotiškas žviegimas pats išpučia snarglius lauk - sudrėkina, ir jie ateina prie krašto, tada jau užtenka ir kiek pirštas ar vatos baliukas pasieka ir ištrauki, nereikie ten gręžt gręžinio įki smegenų.
Nepaisant šitų egzekucijų visi reikalai dar gerėjo - pradėjo eit miegot kartais devintą vakaro, kartais septintą, kartais dešimtą, bet svarbiausia, kad atsikelia vieną kartą nakty, o kelkis kart tą kartą jau rytui priskirt buvo galima. Atsibundam su mamike ir patys nesuprantam kas darosi - beveik šešios. Galvojam, kad gal išskirę buvom kur į kostmosą. Bet ne, pasirodo taip būna!
Baigėsi visi aukseliai vaiko, bet aukseliai nebūtų aukseliai, jei viskas nebūtų apipinta istorijom apie žviegimus ir šūdus. Su miegu mums po truputį darosi vis sunkiau - vaikis nori miegot, bet nenori užmigt. Iš pradžių, apie porą savaičių, labai gerai veikė fenas. Pasiimdavau vaiką ant vienos rankos, o su kitu pašildydavau bikši ir viskas, markelos užisdaro ir gali numest į lovą, uždėt kokią kaldrą ir eit žaist redalertą. Ta pradžia, kaip ir sakiau, truko apie dvi savaites, dabar namų apyvokos rakandai nealbai bepadeda, ir kiekvieną vakarą prasideda priešlėktuvinių sirenų bandymai namuose ir karas prieš viską, kas bent panašu į miegą. Bičas jau smiginėja, bet niekaip nenor būt užmigdytas. Priešnuodžio kolkas neradom. Nu ir iki šito momento mes dar džiaugėmės, kad auginam sveiką vaiką, bet nuėjom įsitrynėm pas daktarę. Nros esam stiprūs antivaxeriai, bet visgi pasisakom už skiepus, todėl skiepijam ir savo vaikį, o kai buvo praleista technikinė prieš mėnesį, dabar jau norėsi būtinai gaut savo skiepus ir šiaip turėjom kelis klausimus. Tai žodžiu čia ir baigėsi mūsų džiaugsmas, kad mūsų vaikas sveikas ir tobulas. Vėl priridenom į kelnes sraigių ir paplikęs pakaušis, kurį nurašėm ant to, kad nugulėjo, pasirodo gali reikšt, kad trūksta vitamino D. Mes aišku sąžiningai lašinam vitaminą D nuo pat gimimo, tai dėl to ir atsiranda kažkokie neramumai. Ant rankos buvo pašerpetojus oda, tai viską buvau nurašęs, kad ai trinasi pats visur ir nusitrina, o čia mums surado irgi kažkokį nesveikumą odoj, tai prirašė tepaliuku tept, tik neprirašė kokiu. Tai biški depresija. Pasvėrė ir sako biški skystokai vėl maitinat vaikį, tai dabar vėl prasidėjo valgymo reikalai, mamikė visiškas pieno fabrikėlis - iš vieno papo pamaitina, pakratom dešimt minučių, kad susikratytų viskas, ir grūdam tada kitą papą burnon. Dar irgi sakė, kad jei pacanas šika putom, tai irgi ne visai geari viskas. Žodžiu čia grynai, kaip mašina, tik pradėk judint, tai surasi, kas blogai. Šalia to, mūsų vaikelis pasirodo mažai laiko praleidžia ant pilvo, ir dėl to silpnoka nugara jo. Turim dabar daryt visokius masažiukus ir laikyt rankytes sukištas po krūtine jo ant pilvo paguldę. Dar kartais reikia ropot mokint jį ir apsiverst. Ir dar sakė, kad ne už ilgo prasidės dantukai.
Kaip ir sakiau, turėjom sveiką ir gražų vaikytį, kol nenuėjom pasitikrint - dabar turim ne tokį sveiką, bet tokį pat gražų vaikytį.

Vardas

Komentaras

Apsauga nuo botų

2008 @ matel1s