Matelio norėjimai...
Niekam įdomus blog'as
#9 Zompedras: dantistas
    (2020-08-25 09:16:37)

Aštuoni mėnesiai. Zompedras dar gyvas. Man pradeda atrodyt, kad mes esam ne visai blogi tėvai!

Paskutinį kartą rašiau, kai Zompedrui buvo keturi mėnesiai. Daug kas pasikeitė per tą laiką, bet ne apie viską spėjau ar turėjau dvasinės stiprybės rašyti. Progresas vis dar greitas, bet gal ne toks greitas, koks būdavo pirmais mėnesiais. Zompedro tiek svorio, tiek augimo tempai stipriai sumažėję, tad drabužių kas antrą dieną keisti nereikia . Vaikis dabar yra labai smagaus dydžio ir labai lengvai niurkomas. Gana atsparus - nereikia nerimaut, kad ne taip paėmus, nuluš jo galva. Išbandėm leidę nukrist nuo lovos. Aišku, paskui su mamike apsišikę iš baimės važiavom į ligoninę, bet sakė, kad mes biški debiliukai, ir paleido namo. Dabnar jau tik su priežiūra leidžiam pasiritinėt lovoj, bet nuo žemės niekur nenukris, tai paleidžiam gan laisvai tirt pasaulio. Aišku, kamarys jau turi būt tinkamai paruoštas ir hantelių ant stalo su pririštais šniūriukais stengiamės nepalikt. Ropot dar normaliai nemoka, bet šliaužia kaip koks specukas. Dar baisiai gerai moka ridentis, tai jo judėjimas yra tokia combo tarp ridinėjimosi ir šliaužimo. Atsisėst irgi dar nepavyksta, bet jei pridedi pirštą, tada pasodini ir bičas sėdi kol sugalvoja, kad reik griūt ant kokio šono ir pradėt ridentis. Kartais griūna tiesiai ant galvos, tada reikia paklausyt jo dainų, bet mūsų su maike skūra jau nebe angstremų eilės storio, tai jau bičiuliui tenka pačiam save nuramint. Nuo mažadug pusės metų pradėjom primaitinimo kelius. Kaip visada smagiausia rašyt yra apie jo šūdus, tai no košyčių baigėsi šūdų jūros, ir prasidėjo visokie snikersai ir bulvių košės. Ir taip pat atėjo rimtas kvapas, nuo kurio kartais šiltos seilės kaupiasi. Pradėjom plius minus suprast, kaip veikia bičiulio dienos miegas, atsirado visai nebloga rutina. Buvom net išvažiavę porą dienų paatostogaut visa šeima ir nieko - visi išgyvenom. Kartą paleidom mamą pasiganyt ir išvarėm su sūnum į Anykštietiškas vandens pramogas dviese patūsint. Irgi neblogai gavosi.

BET!!!

Nebūk apgautas dieninio grožio akimirkų! Nors daktarė jau matė dantis kai zompedrui buvo gal keturi mėnesiai, bet regimosios šviesos spektre jie tapo matomi tik apie pusseptintą mėnesį. Paruošiamieji darbai prasidėjo anksčiau ir mes jau daug ką nurašinėjom ant dantų - daug ramiau yra gyvent, kai galvoji, kad vaikas verkia dėl dantukų, nei pagooglinus rast, kad jam kokia nors nežmoniškai baisi liga. Patys baisumai mums būna kokios 3-4 dienos prieš dantuko prasikalimą iš po dantenos. Tada užmigdyt beveik neįmanoma, tepėm visokiais tepalais, davėm kažkokių tablečių, net žvakutes rūros ertmėj uždeginėjom, bet realiai niekas nepadėjo, apart mamikės papuko. Tik problema, kad keliasi kas valandą ir vėl žviegia nesavu balsu ir garsu ir gailumu. ŠIRDĮ SPAUDŽIA, O MES NIEKO NEGALIM PADARYT. Viskas, aišku praeina ir tada porą dienų gaunam atsikvėpt. Po to vėl tas pats. Tėvelių baterijos biški senka. Paskutinis mėnuo nebuvo pats lengviausias. Aš jau turėjau minčių, kad reik pakuotis lagamintą ir važiuot į meksiką išleist savo paskutinius pinigus ant pigių narkotikų ir laisvesnio elgesio merginų. Bet! Tada ateina rytas, atsikeli su užtinusiom akim, šiaip ne taip išsijudini ir grįžęs iš darbo vėl gali niurkyt ir vėl gyvenimas gražus. Mes prisižiūrėjom visokių dantukų dygimo žemėlapių, ir laukiam, kol jam pasidarys ten zuikio dantys, bet žodžiu išaugo ten visai randomu jau keturi dančiai. Vienas apačioj, du viršuj, ir dar vienas apačioj pusiau išlindęs. Tai tas paskutinis lyg ir per centrą lenda, visi kiti biški šone. Nieko baisaus, tikimės priaugs ir kiti dantys. Dar paskutiniu metu suradom life-hack'ą, kad kartais nuramina ledo gabaliukas įdėtas į maitintuką. Kelis vakarus padėjo užmigdyt. O šiaip tai kantrybė didžiausia dorybė.

Kaip dainavo coldplėjai: "no body said it was easy"

Vardas

Komentaras

Apsauga nuo botų

2008 @ matel1s